Rašyk
Eilės (79060)
Fantastika (2330)
Esė (1595)
Proza (11062)
Vaikams (2730)
Slam (86)
English (1204)
Po polsku (379)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Tai buvo viena iš kaitrių ir miegą keliančių dienų, tokių, kai atrodo net namų stogai ims tirpti, o varvėdami išlydys ir pieveles, kurias visi vaikai įtarinėja esant iš plastiko. Stebuklingo plastiko. Pamažu pabus visi. 

Šarlis krykštavo lakstydamas tarp medžių ir gerdamas ryto drėgmę, o juk ji taip greit pranyks, tad jis kasryt lėkdavo strimgalviais ir bandydavo pasisavinti kuo daugiau vėsių ir tokių skaidrių lašelių. Greisė maišė dubenį pilną keistos masės, kuria ji didžiavosi vadindama Ypatinguoju Blynų Receptu. Į virtuvę įžengė susitaršiusi ir kartūniniais naktiniais marškiniais vilkinti Mano:
-  Labas rytas, nematei mažojo išdykėlio?
-  Šarlis lauke, o tau vertėtų apsirengt ką nors. Greit pasirodys ir Žozė, jis žadėjo atvežt mūsų seserį.
-  Ką Renė veiks šiame visų užmirštame kampelyje?
-  Eik, eik tik! Ar užmirštas jis tapo tik todėl, kad maištingos juodaplaukės prisigimdo betėvių vaikų?
Saulės nebučiuotas veidas paniuro, nieko naujo, Mano nuolat tekdavo klausytis giminių priekaištų, bet dabar ji nesigaili ir neatleistų sau, jei būtų ėmus priekaištauti dėl Šarlio gimimo. Vaikai niekada neverčia gailėtis, verčia tik suaugusieji iškreiptai žiūrintys į mažuosius turtus.
Į kambarį įbėgo Šarlis, jo putlios rankutės kvepėjo žole ir vynuogėmis.
- Ko valgei šįryt?
- Nieko, mamyte, laukiu tetos Greisės blynų, - jis pakėlė akis į keistai jam  nusišypsojusią tetą, - ji dar vakar sakė, kad galėsiu padėti virtuvėje.

Mano nusijuokė, jos sūnus lengvai suviliojamas naivuolis, bet jam vos penkeri.
- Na, sėkmės Jum!
- O tu nepasiliksi?
Juodaplaukės moters naktiniai buvo peršviečiami, o jos sesuo taip priekaištingai pažvelgė minėdama Žozė. Žozė, Žozė, Renė, Renė. Ir nėra jokios Mano. Nėra vargšelės, šaunuolį Šarlį auginančios, vienišos Mano. Jei staiga visi nustotų galvoti apie visuomenės nuomonę ar pasaulis nenusidažytų ryškesnėmis spalvomis? Šlykštus įprotis palikti žmones persekiojamus klausimų, kuriems skirti atsakymai būna tokie akivaizdūs ir slegiantys. Ji niekad nemanė, kad Šarlis galėtų pasijusti nelaimingas, juk jos sūnus nuolat mėgavosi visa kuo, kas yra aplinkui. Mano žino, kad pati tikrai liūdėjo būdama ir penkerių, ir penkiolikos. Ar tai reiškia, kad slapta ir Šarlis liūdi? Kodėl jai staiga parūpo sūnaus vidinis pasaulis? Galbūt tai ji nori, kad Šarlis liūdėtų? Ne, jai gera matyti, kad sūnus moka džiaugtis ir gyventi, taip, kaip gali tik vaikystėje. Jokių rūpesčių.

Mano prigludo prie lango kampučio, kai pamatė sugrįžusius Renė ir Žozė. Stengėsi pagauti kiekvieną žodį ir likti nepastebėta. Jos sesuo nebuvo mandagi.
- Na, ačiū. Mūsų pokalbis nespindėjo išmone ar sąmoju, bet ačiū, kad nepabijojei bent pabandyti.
Kai Renė įeidama į miegamąjį krestelėjo galvą, prabilo Mano:
- Kodėl tu su juo taip? Žmonės tai ne šunys, Renė. Žozė stengės būti malonus, o tu jį paniekinai prieš visus. Visus! Juk puikiai žinai, ką kalbės jau vakare: “ Pakvaišėlis Žozė, gražus ir stiprus, bet įsižiūrėjo pasipūtėlę, miesčionę, mergaitės Mano, seserį Renė. Ne kokia šeima, niekam nereikia jų moterų”.
- Nutilk, nutilk, - ji sviedė languotą krepšį į seserį, - aš tai ne tu! Ir pamatysi, gyvenime nedrįsk daugiau sakyti, kad manęs niekam nereikia, - ji užsispyrėliškai treptelėjo koja.
- Pasimatysim vakare, sesut, - pakilo eiti Mano, ji išsitiesino lengvai plazdančią suknelę ir ironiškai šyptelėjo, - nepakeliamas oras, nemanai?
- Išnyk! – jos lygiai taip pat riedavosi dar paauglystėj, ne skaudžiais keiksmais, o žvilgsniais, reikšmingom pastabom, kurios pamažu ima graužti žmones varydamos juos neviltin. Nevilties jos tuomet dar nemokėjo sukelti, užtat šauniai valdė pasidygėjimo savimi jausmą.

Vienintelis šiuose namuose nesuvaržytas ir nevarstomas kritiškų žvilgsnių – Šarlis. Jis iškišo pusę veiduko pro durų plyšį ir atidžiai apsidairė. Anapus verandos plytėjo kaitra, oras buvo pritvinkęs kvapų, ėmus žengti žole rodės, kad ji tokia sausa, jog sučežės it rudeniniai lapai pakelėje. Palei namo šoną džiūvo Greisės sodinti kardeliai, vienąsyk berniukas bežiūrėdamas mamos žurnalus matė sluoksniuotą aprėdą primenantį šiuos augalus. Jis vis ateina apžiūrėti ar gėlės sutemus neatgyja ir nepavirsta šokančiomis mergaitėmis spalvingom suknutėm. Berniuko žvilgsnį patraukė plazdantis drugelis. Jis nutūpė ant mylimiausiojo augalo ir ramiai pasisavino visą jį, užimdamas šiandienos popietei ir ateities kartom. Vaikas apsižvalgęs šoktelėjo į orą  ir ėmė mosuoti rankomis nubaidydamas drugį. Juk niekam nepatinka, kai bandoma pagrobti tavo gelę, blynus ar mamytę.  Pavydo nebeliko, tik žolė, kuri leidos nuo pat aušros myluojama saulės, kaitriai badė Šarlio padus. Jis panūdo stebėti sodą iš po medžio. Ten turėjo būti saugu.

Tarsi pro miglą girdėjosi balsai:
- Mano, mano mieloji Mano! Mes privalome pasikalbėti, - suokė Greisė.
Moteris atsisuko į sesers pusę ir ėmė žaisti su juoda ir minkšta garbana:
- Kas nors nutiko?
- Vasara ima įpusėti, o mes susitarėme. Jei netesėsi savo pažado tavim nebus galima pasitikėti ar padėti, tad nusprendžiau iškart pasidomėti ir tau pagelbėti.
- Po galais, Greise! Kas tau užėjo? Manai man lengva? Tas susitarimas drasko širdį kiekvieną rytą atsikeliant ir pažiūrint į Šarlio švelnius, persikus primenančius, žandus. O su tavim vienam kambary nesinori būt. Tu beširdė, niekad nemaniau, kad mano vyresnioji sesuo, kuri kaip plačiašakis medis turėtų stengtis laikyti šeimą kartu, visom išgalėm sieks mane atplėšti nuo gimtųjų namų ir sugadinti sūnėno vaikystę! – jos veidas ėmė rausvėti, žandai įgavo gyvybės ir ji rodės vis gražesnė ir panašesnė į žmogų, gyvą bei jaučiantį. Kalbant balsas net nevirptelėjo, kaip tik rodės, jog ji šią kalbą it mantrą būtų kartojus kasryt ir čia ją išsakius garsiai.
Greisė pažvelgė į Renė, kuri sustingus stovėjo su prakąstu obuoliu rankoje ir bandė susivokti, kas vyksta. Ji įžengė į svetainę nieko nenutuokdama ir pateko į ginčo įkartštį. Šiam pokalbiui nereikėjo nė vieno pašalinio, o Renė, sėsė palaidūnė, galėjo jį nukreipti netinkama linkme. Mano tai netrukdė, bet nerimas it plaukuotos drugelio kojos nutūpė ant širdies.
- Kalbėk ką nori, anksčiau mane tik niekinai ir tikėjais visko pasiekti viena. Kaip matai, net nepajudėjai iš vietos, tik nešulių papildomų atsirado, - į kėdės atkaltę pasirėmė Greisė.
- Galvok ką kalbi apie mano sūnų!
Ji nusijuokė, spigiai ir taip šaltai, kad net Renė krūptelėjo. Šioji nežinojo, kurią pusę naudingiau palaikyti. Stovėjo išpūtus akis ir žvilgsniu slydinėjo po viso kambario sienas, kad tik nereikėtų pažvelgt seserims į akis, juk dabar jau nepabėgsi.
- Taigi, pasidomėjau internatinėm mokyklom esančiom netoli nuo čia, juk nesu bloga, nenoriu atimti iš Šarlio jo idiliškų vasarų. Jis ramiai galės augti ir čia, svarbu, kad dingtum tu. Kiek galime tempti tavo klaidas ir gėdas?
- Greise, tu tik pagalvok ką kalbi. Net man šiurpu daros beklausant, vaikų niekad neturėjai, o mylėt taip pat atsisakei, tad kaip gali sakyti, jog jos meilė, išgyvenimai yra gėda? – obuolys iškrito iš rankos, Renė nežinojo kodėl nesusilaikė ir įsikišo į pokalbį, bet dabar jautės geriau.
- Pasiūlymą gavai, informaciją pateikiau, išvadas pasidaryk pati, nes ilgiau kaip ligi rugpjūčio vidurio nelauksiu. Namus nuo pat tėvų mirties tvarkau aš ir jokiu būdu nesitaikstysiu su tavo noru likti gimtinėje, - ji piktai nužvelgė abi seseris ir atatupsta išėjo iš kambario. Puiku, šiaip ar taip valdytojos pozicijos nebuvo prarastos, lygiai kaip ir savitvarda. Greisė jautės savim patenkinta.

  Pavakare Mano išėjo pasėdėti verandoje, kaip sakydavo mama, čia, kiekvieną vakarą, tave pasitiks įspūdingas saulėlydis. Ji sutiko tą rausvai mėlyną, persimaišiusį saulės ir dangaus vaizdelį, nes jis atėjo pas ją, kaip niekas kitas. Jau ilgą laiką, o tiksliau lygiai tiek kiek yra Šarliui, niekas jos nelankė, būtent Jos. Žinoma į namus ateidavo svečių, jie būdavo malonūs, draugiški, bet nebūdavo jos svečiais, tokiais, kurių lauktum, ruoštumeis ar puoštumeis visą rytą, o po to nustraksėjus į lauką pasitiktum malonia šypsena. Ne, tik saulėlydžiai sutikdavo jos akyse ramiai ateiti bei dramatiškai išeiti, net nereikėdavo atsisveikinti. Tik šįvakar ji sėdėjo, nežiūrėjo ir negalvojo, kad ryt susitiks su horizonto linijoje žaidžiančia saule. Čia buvo ir turėjo pasilikti tas horizontas, ta žolė, tas dangus. Jokia kita vieta nesuteiks to jausmo, slapto pasigėrėjimo ir palengvėjimo. 
Mano veide sužibėjo graudaus atsisveikinimo atributika. Ne, tai nebuvo perdėm ašaringa ar isteriška, kitaip nei filmuose. Moteris palingavo, nusišluostė veidą ir pagaliau, orui užsipildžius tamsa, grįžo vidun.

  Palengva užvėrė duris, užtraukė užuolaidas, kurios begėdiškai nieko neslėpė nuo pašalinių akių ir ėmė raustis spintoje. Pasiėmė nuotraukas, tuntą suknelių, smėlines kelnes, batus, vieną ar dvi skareles, megztinį, naktinius marškinius ir dar keletą smulkmių. Šarlio rūbai užėmė tiek nedaug vietos, kad tilpo viskas, net ir numylėtas, beuodegis, pliušinis liūtas. “Bent kuriam laikui turės kuo džiaugtis”- pamanė ji.

  Atrodo viskas supakuota, daugiau garbanė nė nebūtų pajėgus varstyti stalčius ir žvilgčioti ar kur kampe nebus palikus ko nors svarbaus, nieko svarbaus jai čia nebuvo galima nei turėti, nei norėti. O ir per daug gaila nebūtų ką užmiršus. Ėmė tvenktis ašaros, tai nebuvo silpnumo akimirka ar liūdesys dėl tokio sprendimo, sesers paniekos. Juk jei šitiek metų visi su ja ir mažyliu gyveno, kodėl staiga buvo imtasi tokių priverstinių susitarimų? Birželio antrąją dieną, o ji buvo graži ir gaivi, Greisė neatstojo nuo jos nė minutei, vis primygtinai reikalaudama išnykti iš čia. Tądien jos susitarė, iš tiesų Mano netikėjo, kad sesuo ims ir pareikalaus išvykti. Skaudžiausias buvo jausmas, kad štai ėmei ir nusibodai, o sesuo dar pasiūlė ir Šarlį atimti, aiškindama, jog tai tikrų tikriausia pagalba. Moteris pribėgo prie durų ir pažvelgė pro kraštelį.
- Renė! – ji šnipštelėjo, - lįsk greičiau.
- Ar išprotėjai? Kas dedas? – jos žvilgsnis sumišo pamačius krepšius, - Ar tu jos paklausysi? Jokiu būdu nedrįsk nusileisti.
- Niekas manęs čia nenori ir nesiruošia paginti, tad. Bet tai paslaptis. Man reikia išvykti nedelsiant.
Sesuo suėmė jos pečius ir pasakė, kad netrukdys jai, tik tegul neleidžia nutrūkti ryšiam. Paklausė ar ji žinanti kur apsistos ir kas ją išveš. Mano pasakė, kad nežino, ji vilias, bet negali nieko sakyti, mat viskas žlugs jei nepasiseks. Jos apsikabino ir prižadėjo susisiekti, juk abi turėjo palikt namus dėl Greisės.

  Užgesus beveik visom šviesom, Šarliui užsnūdus ji išslinko iš namų ir nuėjo į gretimus, kuriuose gyveno jos vienintelis draugas ir patikėtinis- Žozė. Durų vaikinas veik niekada nerakindavo, juk čia nebuvo vagių, tad ji lengvai užlipo į jo miegamąjį. Kambarys tarsi švytėjo blausia, žydra šviesa dėl sienų, apklotų ir užuolaidų, kurias pati dovanojo. Ji užsiropštė į lovą ir atsigulė greta lengvai įmigusio jo kūno, suėmė šiurkštų, kiek suskilinėjusia oda delną ir sustingo. Žozė pajuto saldų kvapą ir neliestos odos švelnumą vos ji prisilietė, tik nesuprato kas vyksta. Jam prireikė minutės ar dviejų atsipeikėti po šio netikėtumo ir įsižiūrėti į gulinčiosios greta veidą, jis suėmė Mano pečius:
- Vadinas važiuosim?
- Iš kur tu apie tai sužinojai? – jos įkvėpimai  padažnėjo.
- Visi tai žino. Prisimeni, dar jaunystėj, kai nebuvai susitikus su Juo, siūliau išvažiuot iš čia. Bet tada tu nenorėjai, o ir man menkai rūpėjo. Kai pagalvoju, tai ir gerai, kad likom.
- Žozė, ar tu bent numanai kaip mane nudžiuginai? Tik ar tu sutinki išvykt dabar? Šią naktį?
- Ar tu keliausi visur su manim, ar mes tik važiuosim kartu ir po to atsiskirsim?
- Visur, visur, man reikia tavęs, - ji apkabino sau artimiausią žmogų, su kuriuo užtekdavo maloniai pokalbėt, o štai dabar, aplink neįžiūrint vienas kito veidų, nieko daugiau nenori, kaip tik būti su juo kartu.
- Po valandos susitikime apačioje. Bėk, nuramink sūnų, pasiruoškite, - jis pabučiavo moters kaktą ir išlipo iš lovos.

  Mėnulio apšviestoje aikštelėje, po medžiu, sėdėjo moteris su beužmiegančiu jai ant kelių vaiku. Prie jų priėjo vyriškas siluetas, jie paguldė vaiką ant užpakalinės sėdynės ir apsikabino.
- Kas per neapykanta tarp Jūsų. Nuo pat mažens. Keista, ne?
- Tiesiog Greisė jautės per daug atsakinga už visus. Galbūt ir gėdijosi. Bet šitaip bus geriau.
Ji nusijuokė, pamojo laukams, kurie liks automobiliui už nugaros, mirktelėjo mėnuliui ir nusišypsojo sau. Tą minutėlę, jie buvo tokie laisvi ir patenkinti galimybe užbraukti brūkšnį, palei pat horizontą, kur pamažėle judėjo ir raudonas Žozė automobilis, kad galėtum viską pradėti iš naujo.
2007-04-12 21:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-04-18 13:07
roco alu
neblogas gabaliukas, tik vaizdavimas kartais stringa, išnyra detalės, kurios visiškai nereikalingos ir nereikšmingos, o tų detalių, kurių žūtbūt reikia tekstui, kad jis būtų patogiai surakintas ir gražiai aprėdytas, yra mažokai. bet tai, manau, viskas ateina laikui bėgant, tada ir supratimas keičiasi ir vaizdavimo maniera ir viskas viskas, ko reikia gabiam rašytojui, kad pasikeistų :))
ir pavadinimas, dievaži, prancūzai. tiesiog pamaniau, kad per drąsiai paneri į tokius "mentalitetiškus" reikaliukus, kalbėdama apie prancūzus ir juos vaizuodama, pagrindiniai personažai yra visi prancūzai, tik va greisė kažkodėl man nepanaši į prancūzaitę, atidžiau parink vardus. kartais neišmanom ten, kur lendam ir prisidarom žioplų klaidų. tokius dalykus puikiai išmanė m. kundera gyvendamas pranūzijoje, nors ir buvo čekas, taip pat ir s. beketas, ilgą laiką gyvenęs prancūzijoje, nors ir buvo airis. ką noriu pasakyt, reiktų tokios gidinės patirties, kad suvoktum pati, ką reiškia tavo "prancūzai" ir ką nori kalbėti apie prancūzus, nes išnyra daug neatitikimų ir visokių literatūrinių neaiškumų, kuriais drąsiai galima vadint negabumais, nes kalbi apie tai, ką mažiausiai žinai. prancūzai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą