...man šąla kojos...

Jos kojas pririšai prie ievos medžio...
Geriau prikaustyk prie obels kamieno seno!
Kam varkti laukiant kol nudžius jauni žiedeliai,
Jei karstas jau paruoštas, verkia obuolius nokinantis medelis...
Lai skausmo atvaizdai pavirsta vinimis į seno karsto dugną,
O rudenėlio vėjas tesikaupia dangaus giesme...
Kartosiu tau: “ Pririšk mane prie seno augalo kamieno,
Jei gailis ji, ir aš pavirsiu ašara karčia“...

... užvėrėt... Nenoromis tapau lemčia -
Ta seno teatro sudilusia kauke,
Bet kas nori - težino: Neprašiau, tik gyniausi paradoksalia viltim...
Nebetikiu degančiu sniegu ir mirštančia, gyvybę teikiančia dvasia...
O Dieve, aš pūvu po medžiu, po kuriuo jis pats mane kasnakt myluodavo...
Nenoromis tapau savo lemties šeimininke...
... MAN ŠĄLA KOJOS!..