Siuvėjas

aš siuvėjas (turiu
žirkles, skiaučių spalvotų, akis
žvitrias), kelionėje stabteliu
pagirgždėt sudžiūvusiais
sandalais

o žmonės slenka
pro mane, pro nesibaigiančius
kalnus ne į mano miestus
traukia nesibaigiančiomis voromis
gerdami iš neišsenkančių ąsočių
žymėdami kelią obeliskais
apkrovę asilus nešuliais
o šie karpo ausimis, ir
nejauku kažkaip
su žirklėmis susuptam į
gelstelėjusią drobę panoramos

bet iš keleto skiaučių pakloju
vaivorykštę, vienas kitas
atsigręžia, ir tik seneliai
ties spalvajuostės ištakomis
suklupę vis linksi linksi
traukiasi traukiasi
kol mažytės smiltelės
pradeda akis graužti

o šios juk žvitrios
tad čakt čakt išsikerpu
suvynioju tylomis į
vaivorykštės atplaišą
ir pasėju į dulkiną gruntą

ir išauga stuobriai
šimtašakiai
liūdni pakelės orientyrai
o šaknys aštrios baisiausiai
― ― mano adatos