čia nėra pavadinimo

......
...visa tai be pabaigos...nes beprotybė, kurioje mes gyvename - nesibaigia...


- - - - - - - - - -

..grotuoti langai, baltos sienos ir chalatai, metalinės lovos..tai ne jų kūnų, bet minčių koncetracijos stovykla..juos teisia tokie patys, tik viešai savo minčių nereiškiantys žmonės..
..ribos nėra..realybė ir beprotybė - sinonimai, papildantys vienas kitą..
- - -
“..aš perbėgsiu kiaurai šią sieną ir ištrūksiu į laisvę..” - pagalvoja viena iš jų ir įsibėgėjusi iš visų jėgu tenkiasi į šaltą mūrą..po akimirkos sukniumba be sąmonės..
..jos pasamonėje atsiveria nuostabus besileidžiančos saulės vaizdas, kokio ji jau kokius dešimt metų nematė..
“..kaip dabar norėčiau būti besileidžianti saulė..galėčiau buti kas esu..visi mane garbintų, gėrėtųsi, myletų..visiems būčiau reikalinga..būčiau gyvybės šaltinis.. ..deja, aš saulėje sudegčiau..kokia prasmė tikėtis laimės iš tų, kurie jau senai tave pamiršo?..kuriems esi kaip pamirštas pažadas..nors davei jiems gyvybę..kokia prasmė bėgti į sieną, jai aš tik žmogus..negalintis net atrakinti durų..ištarti žodžių..guliu ir prieš akis matau besileidžiančią saulę..ji pradeda akinti ir migdyti..bet juk as jau ir taip amžinai miegu kitiems..sau irgi..ji manęs nemigdo..ji man degina akių vokus, rankas, kojas...jau trečią kartą šiandien ir..bet aš vis dar čia..aš tik žmogus..”
- - -
“..kodėl aš čia?..juk aš girdžiu Dievo balsą..aš pranašas..Jis man sako: ”gyvenk, gyvenk, gyvenk…bėk iš čia, bėk iš čia..tu žmogus, tu žmogus..tarp kitų..pasakyk jiems, kad aš..esu.. ..jie tave uždarė, nes tu tikrai tiki..jie bijo tikėti, meluodami patys sau..tikėk, kad išeisi, tikėk kad girdi, tikėk manimi..nes jie netiki..jie tik turi pareigą - tikėti, kurią jiems užkorė tėvai..bet jie negirdi ir nemato savo tikėjimo..jie pasmaugti savo pasidaryta kilpa..velnio nėra - jis jumyse..”.. kodel manimi netiki, o tik šeria tabletėm, kad tai pamirščiau..tada busiu sveikas?.. kad butume sveiki, turime būti klonuojami ir auklėjami, kaip vientisa aklųjų armija,kuri skirta sugriauti pasaulį?..visi jie tik vaidina pasaulio sargus, paslapčia besirengiantys visa tai užgrobti..”
- - - - - - -
7.00 - kėlimasis ir pusryčiai..
15.00 - terapijų laikas
20.00 - ramybės laikas
- - - - - - -
“..koks gražus plyšys sienoje..kaip norėčiau jame gyventi..pats atsikelčiau..pats pavalgyčiau..turėčiau metalinę lovą, bet su šilkine patalyne..nešiočiau raudoną pižamą ir tokios pat spalvos šlepetes..prie lovos būtų rusvų raštų kilimėlis..ant sienos kabėtų paveikslas su žmonių siluetais - tam, kad nesijausčiau vienišas..prie lovos dar turėtų būti stalas, ant kurio laikyčiau šukas, akinius, kvepalų buteliuką, laikrodį ir vazą gėlėms..bet kas man jų atneštų..?..gal atneš, kai numirsiu, bet juk aš būsiu gyvas sienos plyšy..dar ant stalo turėtų būti žvakė, kad ten būtų jauku ir šviesu..popieriaus ir rašalo irgi reikėtų, kad galėčiau parašyti sau laišką, kai susipyksiu su siluetais paveiksle..tada reikės ir kėdės..kokį nuostabų turėčiau būstą sienos plyšyje, deja, dabar esu čia, tik už ką - nežinau..juk aš visiškai sveikas..turiu ir galvą, ir rankas, ir kojas, ir kūną, ir  esu pakankamai protingas..jeigu žmonės nori keistų dalykų, dar nereiškia, kad jie kvaili.. ..dar neblogai ten būtų turėti degtukų, nes kitaip žvakė nebus uždegta, aš nematysiu žmonių siluetų ir negalėsiu raštyti laiškų..”
- - -
“..šitos minkštos sienos mane spaudžia..visi tie, kurie žiūri pro sienas ir lipa pro langus..aš jų bijau ir turiu būti uždarytas..su jais..jie nori mane nužudyti..kartu su savim nusitemti velniop..as bėgu, bet besitraukiančios sienos mane sulaiko..as vistiek bėgu..kada aš išmokau galvoti?..jie man neleidžia prisiminti..jie tik sėlina prie manęs..dieve, kaip aš bijau..kaip aš bijau..kažkuris baltasis aiškino, kad jų nėra, bet aš juos matau..žmones, net kai mane uždaro vieną..žmones ilgais ir šlykščiais liežuviais, godžiomis akimis, norintys mane suėsti..nežinau kas jie ir iš kur..žinau tik vieną - jie  yra žmonės..tie, kurie yra užmiršti dar nemirę..niekam nereikalingi..lendantys man į galvą ir griaunantys taip sunkiai pastatytas smėlio pilis..kažkada namie turėjau smėlio laikrodį..jis matavo laiką mažomis kruopelėmis, kurias jie nori išsinešti.. ..šimtai vienam mažam kambarėly..už jo - tūkstančiai..vis nauji ir nauji veidai..”
- - -
“.. kaimynė iš 27 buto tikrai norėjo mane nunuodyti… girdėjau kažkokį dujų šnypšimą, o paštas?..ten gi galėjo būti nuodų iš giminių ir pažįstamų, juk aš jiems nenaudinga..o jei kasnors norėjo mane prakeikti?..maža kam pasirodžiau priešas..kodėl tada dabar esu čia?..tai kas kad vaidenosi mirtis..o kam ji nesivaidina?..tai kas kad paruotuvėse nieko ne, tačiau išskyrus tarakonus ir kirmėles..tai kas, kad vos nemiriau badu..vanduo iš krano tikrai baisiai dvokė chlorkalkėmis arba žiurkių nuodais..negi aš vienintelė bijau išeiti į gatvę, kad negaučiau kokios mirtinos ligos?..mano giminaičiai perdaug rūpestingi..o gal gobšūs?..juk dabar mano butas ne tuščias…tik jie nebijo mirties, jie ją niekina..vaidina didvyrius..o prieš nugaištant prašys visų atleidimo, atseit viską darę iš geros valios..juokinga..o kas manęs klausys?..aš juk serganti..bijojau mirties..”
- - - - - - -
4. Nepaklusnuosius ir isterikus tramdyti tik nustatytais tramdymo būdais ir medikamentais.
- - - - - - -
”..aš ir vėl surištas..kaip aš jų nekenčiu..jaučiuosi, kaip dresuojama beždžionė..o už ką?..nežinau, ar aš kaltas, kad į viska reaguoju su agresijos pliūpsniu?..jei elgiesuosi ne taip, kaip nustatyta, esu patalpinamas čia ir dar surišamas..kaip jie visi man atsibodo..kokia čia išmanęs nauda, jei ir sveikas busiu “gydytas”?..geriau užmygdytų kaip..šunį..daugiau naudos būtų..”
- - -
“..tšš..kad tik niekas netriukšmautų..jis miega..kaip man miela ji tokį matyti..jis miega mano rankose, kojose, kūne, o svarbiausia galvoje..dabar esu visiškai vienas..keista, seniai taip nesijaučiau..jį kankino nemiga..gal jis ir protingas, bet pernelyg pamaldus ir įkyrus..kartais jo nekenčiu..net pykinti pradeda..per daug šlykščių dalykų jis sugalvoja..tšš..tai baigia mane suėsti..bet jie nesirūpina, kad ištrauktų jį iš manęs..kaltas aš, todėl čia ir tupiu..ar aš kvailas, kad nesuprasčiau kur esu?..tegu jį čia viena patalpina..tuoj pradėsiu rėkti ir viskas vėl bus iš pradžių..raminamieji Jam neleidžia užmigti..o galėtų numarinti..visai neprieštaraučiau..priešingai - džiaugčiausi ir būčiau pats laimingiausias..kaip maitinami tie, kurie jau numirė nuo bado..cha cha cha….”
- - -
“..tik tak tik tak tik tak..aš esu ilgoji laikgodžio rodyklė..tik tak tik tak tik tak tik tak..kaip jai neatsibosta?..man atsibodo..atsibostų…skaičiuoti žudiko žingsnius..tik tik kit kit tik tik…kit..ti..nieko naujo ir nežinomo..nieko nesuprasto..viskas per sunku žmogui ir per lengva galvojimui..tak tak tak tik…jau tris minutes aš ilgoji laikrodžio rodyklė..trimis žingsniais arčiau mirties..tik..tak..tik..kodėl ji nemiršta?..tik tak tik tak…”
- - -
“..Grytutė ir Joniukas..aš Joniukas, beriantis paukščiams sulesti duonos trupinius, kurių pats neturiu..seniai nemačiau paukščių..seniai jų negirdėjau..nors tas jų čirškimas ir varė mane iš proto..bet neišvarė..mane mušė už pavogtus trupinius, mane norėjo sušaudyti už tai, kad juos sulesė paukščiai..bet juk aš jiems neleidau..jie patys yra protingesni..noriu mokėti skraidyti..mūrinė tvora būtų įveikta..galėčiau išskristi, jei bučiau paukščiu ir niekas manęs nematytų..būčiau įprastas, visiems suprantamas dalykas..kaip laikraščio puslapis..”šiemet autoavrijose žuvo 2359 žmonės, 4267 sužeisti”..ir nė vieno paukščio… koks būčiau laimingas ir kaip mane gerbtų žmonės, kai grįžčiau atgal iš pietų..bet aš tik žmogus…po velnių..ka man daryti?…juk niekuo nenusikaltau…?…”
- - - - - - -
12. psichiatrinės klinikos medikai ir pagalbinis personalas privalo budėti pagal nustatytą grafiką.
- - - - - - -
“..man duoda valgyti..o kodėl?..galėtų mane suvalgyti..kam gyvą laikyti jau mirusį žmogų..neturiu aš nei vaikų, nei žmonos..aš jau gimiau obuolio graužtuku..juokinga..kodėl?..cha cha cha..kam as tada apskritai gimiau..?…nes mano jau mirę tėvai to norėjo..cha cha cha..koks nuostabus mano juokas..turbūt obuolio graužtukas to nesugeba..jis būna išmetamas, po to supūna..o jei jam nusišypso laimė sudygsta?..jo sėklos esančios viduje..ir atsiranda naujas  augalas, kuriuo visi grožisi..bet..ar jis atsirastų, jei “manęs”  neišmestų?…cha cha cha..”
- - -
“..vienas, du, trys..girtuoklis priduoda butelius..keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni..jo purvinos rankos, nieko nepasako apie jį..jis tik girtuoklis.. po trisdešimt centų..jis parsiduoda už trisdešimt centų nuo butelio..devyni dešimt, vienuolika, dvylika, trylika, keturiolika..jų pririnks dar daugiau..bet jį niekins..jį niekis kaip ir mane niekina..penkiolika, šešiolikia…jį jau niekina…mane irgi..jau seniai..nežinau tiksliai kiek..gal penkiolika metų..jį už girtuoklystę, mane už be - protystę..koks malonumas, kai tave niekina..dar maloniau niekinti..ir aš jį niekinsiu, nes taip reikia…mano šeimoje juk nebuvo įprasta normaliai kalbėti apie padugnes…aš dabar viena iš jų, bet aš šeimos narys..septyniolika, aštoniolika, devyniolika…aš niekinu tą girtuoklį, kuris dabar mano galvoje parsidavinėja už skatikus…tai jo kasdienybė, bet mano amžina linksmybė…dvidešimt..kam skaičiuoti, jei vistiek niekas nepasikeis?…niekinimas yra pasulio motto..todėl mes niekiname kitus, kurie yra labai panašūs į mus pačius..kaip smagu..dvidešimt vienas, dvidešimt du..”
- - -