Hamletas - 5

Jau buvo netoli namų, kaip staiga sutiko… Ne, ne tuos pačius mieluosius berniukus. Su jais dar susitiksime, bet – vėliau.

Mūsų Hamletas netoli namų susitiko savo vaikystės draugą Rembo. Na, ne toks jau ir draugas buvo tas Rembusis, bet…

- O, Hamletukas! Eime išgerti! - taip subliuvo vaikystės draugas. Chm… Gal ir ne pats geriausias vaikystės draugas tas Rembo buvo, bet jeigu jau siūlo išgerti, tai… gal ir ne pats blogiausias.

- Eime! Na, žinoma, eime! - iš kart sutiko žurnalistas.

Taip jiedu atsidūrė kažkokiame kabake. Toliau Hamletas viską prisimena kaip neaiškiame sapne. Kabakas… taip. Po to lyg ir kažkieno butas – gal to paties Rembusio, o gal ir ne… Koks skirtumas, galų gale. Po to kažkokios bobos. Na, gėrė jie, žinoma. Ką gėrė – nė velnias nebesugaudys. Tos bobos kažkur dingo, kitos atsirado. Su viena tokia smarkiai dažyta Hamletas, dar atsimena, itin smarkiai laižėsi (rado būtent su kuo…), po to lyg ir davė jai pačiulpti (po viso šito gal dvi savaites dažų nuo savo linksmakočio nenusiplovė!), paskui jau nebeprisimena…

Atsigavo galai žino kokiame bute – gal net kitame žemyne – gan stambios moteriškės glėbyje (na ir patraukė jį prie tokių – ar ne?). Kai tik žurnalistas atsibudo, gražuolė iš kart paklausė, kvėpteldama šlykščiausiu alkoholio tvaiku:
- Na, mano katinėli, ar gera tau buvo?

Hamletas tik sulaikė kvapą, kiek tik galėjo, ir išstenėjo:
- Mmm…
- Na ir puiku, mano katinėli! - ir čia moteriškė be jokių ceremonijų užsivertė vaikiną ant savęs. Putnia ranka čiupo jam tarpukojo ir, užčiuopusi ne itin stambų laimikį, pramykė nepatenkinta:
- Čia dabar kas? Kodėl toks mažas?
- E… Na… Matai… Taigi juk pasiilsėti reikia…
- Pasiilsėsi kapuose, - atrėžė gražuolė.
“Kad tik greičiau” - pagalvojo vis kvapo neatgaunantis Hamletas.

Bet žurnalisto draugė nelaukė tolesnių pasiaiškinimų – ji jau atkakliai grūdo jo penį į savo įsčias – vis patampydama – matyt, tikėdamasi, kad taip greičiau sužadins. Deja, nieko doro iš to neišėjo.

- Na, kas tau? - be galo nepatenkinta niurzgėjo ji.
- Klausyk, mieloji – aš visiškai netrokštu patekti į Gineso knygą. Man rodosi, galima ir pasiilsėti.

Moteriškė tik kriuktelėjo it veislinė kiaulė ir nė žodžio neištarusi, šoko iš lovos, kaip Viešpats sutvėrė, ir iškurnėjo pro duris kaži kur.

Laimingas Hamletas galų gale atgavo kvapą. Bet netrukus girgžtelėjo durys ir pro jas įėjo… ne, ne ta pati cisterna, o… visai netgi nebloga mergytė! Kaip ji tokioj skylėj ir atsidūrė? Ach, tiesa – iš kurgi žurnalistas ir žino, kas čia per skylė?