Laiškas Raimondai

Parašei man, kad sergi. Į pirmą sms‘ą net nesureagavau. Supratau tai tik praėjus parai, kai kažkas leptelėjo: “Žinai, Raimonda, serga? “. Pasakiau, kad ne. O tada tu man vėl parašei. Pakartojai. Tarsi skaudžią užuominą, kad esi čia, už kelių kilometrų.
Prisiminiau, kaip tavęs laukiau dar šį šeštadienį, kaip plėšiausi pabūti su tavim, tik dviese. Tarsi būtum mano vienintelės turtas, mano vienintelės draugė, mano vienintelės... prisiminiau, kaip mes sėdėjom po žvaigždėtu dangum, šalia didelio tamsaus pastato – laidojimo namų „Rimtis“, kaip mes kalbėjom. Prisiminiau, kaip pasakei, kad tau šalta, o aš skendau euforijoje nuo nežinia ko, nuo tavęs.
Tu trynei rankas, tu daug šnekėjai. Pasijutau kaip vaikas, kai tu palikdavai mane ilgas vasaras vienui vieną. Išvažiuodavai pas gimines, į sanatoriją... o grįždavai tik rugsėjį. Tu susirasdavai naujų draugų, pabūdavai prie jūros, o aš žaisdavau su kiemo vaikais. Tada tu daug pasakodavai, hiperbolizuodavai įspūdžius, o aš tikėjau kiekvienu tavo žodžiu ir klausydavausi kaskart tos pačios istorijos lyg senelio pasakos, klausydavausi godžiai ir ne kitaip. Klausiausi taip ir tądien. Tik tas godulys jau buvo pasikeitęs.
Manęs nebestebino tai, ką tu kalbi. Aš geriau tavo balsą, su juo ir visus vaikystės prisiminimus. Ar supranti, kad prisiminiau tave net tada, kai tavęs nebuvo šalia? Aš gėriau artumą, kuris gimsta po dešimties draugystės metų. Pagaliau išdrįsau pasakyti tau, kad esi pranašesnė už mane. Išdrįsau nebebūti žiauri.
Kažkada tu mane vesdavai iš kelio. Nusitempdavai į bižuterijos parduotuvę ir parodydavai kokių gražių niekučių aptikai. Prisipirkdavome kalnus. Praėjus savaitei išmesdavome. Po tom žvaigždėm mes rūkėm vieną po kitos, aš tave užkrėčiau. Gali būti, kad šį pomėgį bus sunkiau „išmesti“ negu įvairų šlamštą.
Džiugu, kad jau praplaukusį šeštadienį beletristikos nebuvo. Galų gale su tavim imu jos nepastebėt. Nors pasaulį tavo draugijoje juntu labiausiai. Pasaulis su mumis tampa Antanu. Senu geru nematomu draugu, kuris nebyliai dalyvauja pokalbyje, kuris leidžia mums abiems matyti jo kintančias akis, neprasilenkti žvilgsniu, reikiamu momentu nutilti ir išgirsti tą pačią nakties natą.
Viskas taip puiku, bet nesuprantu tik vieno: kodėl aš pas tave nenueinu. Kodėl, kai esi čia. Tos kojos tampa tokios sunkios ir neneša. Tiesa, aš užsiėmus. Ir dabar jau 00: 06, tik po vidurnakčio randu laiko pasikalbėti su savimi. Bet čia tik „lėvos atmazkės“, kaip pasakytų Ieva. Ir aš jai pritariu. Istorija šį kart nenutyli detalių. AŠ NORIU tave pamatyti, bet kažkas man neleidžia. Tas kažkas stipriai priešinasi. Ir tikrai nepasakyčiau, kad gimsta naujas Antanas, taip pat nepasakyčiau, kad miršta senasis.
Paprasčiausiai nieko nebenoriu. Nepagalvok, nedemonstruoju savo silpnybės ir neprašau gailėti. Neišgyvenu dvasinės krizės, ne. Tiesiog imu persisotinti. Visur ir viskuo. Norėjimas, nespėjęs sukelti menkiausio virpesio, tampa galėjimu. Ekstremalios situacijos, keldavusios baimę, kasdien vis labiau tampa kasdienybe. Nematyti ir nauji dalykai supanašėja su iki tol regėtais. Miršta nuostaba.
Balansuoju ant ribos tarp praradimo ir atradimo. Vidurys ar ne? Bet jis tuštesnis už abu kraštutinumus, arba tiesiog bukai nemoku juo pasinaudoti. Šitas, manasis vidurys, ištroškęs emocijų, dykas, sausas ir nykus. Bet visgi jame kažko yra. Savito racionalumo.
Mąstau, mąstau apie norus. Noru pradedu, bet juo ir baigiu. Pasaka be pabaigos. O gal aš tiesiog dirbtinai ieškau tos pojūčio, slogaus ir keisto pojūčio pabaigos? Gal kaip nejučia jis atėjo, tai pat nejučia ir dings, be jokios žymės, be menkesnio prisiminimo šešėlio. Ar kiekvieną kartą norint ką nors pakeisti ir įrodyti pasauliui reikia šokti nuo stogo? Vienareikšmiškai ne. Kartais reikia tiesiog palaukti.
Palaukti kaip šiandien, palaukti kaip rytoj, kaip galbūt poryt ar dar po 1000 metų. Gal reikia laukti tik dėl to, kad gyvensi 935 metais ilgiau nei kiti statistiniai europiečiai, o gal laukti reikia todėl, kad „neskubėtum ir būtum pirmas“, o gal todėl, kad vertingas tik senas vynas, o gal todėl, kad mama liepė, o gal todėl... todėl, net nebesvarbu kodėl. Geriau neaiški pabaiga nei bloga, nes lieka erdvės asmeninei interpretacijai. Tikiuosi, kad tu jau įsivaizduoji gražią pabaigą.
Tu mano mesijas. Tu guodi, net tada, kai tavęs nėra šalia. Atnešiu tau obuolį ir tu pasveiksi. Gal dar ne rytoj, gal poryt. ... nes man su tavim gera.