Kiekvieną kartą, kai tyliu, žinau:
jei būtum čia, neleistum man tylėti.
Ir supykstu už tai.
Sakau tau, kad žodžiai užgožia mintis.
Kad tik tylėdamas iš tiesų gyveni.
Kad tik eidamas judi ir tik tylėdamas gali išgirst.
Sakau tau, kad pasaulis nuostabi vieta,
kad man patinka klausytis garso,
kylančio jam besisukant apie savo ašį.
Spalvos, tyliai šnabždu, irgi yra garsai.
Jie tik skamba akyse...
Aš klausausi pasaulio regėdama dangų,
Skaičiuoju saulėtekius laukdama vakaro.
Pasaulis kalba daugeliu kalbų,
daugeliu balsų ir viskas vienu metu..
Kaip kitaip jį suprast, jei klausaus tik savęs?
Todėl tyliu, nes pasaulį matau ir jaučiu.
Todėl sakau tau, mano tyla turi prasmę.
Kokią prasmę turi tavo tyla?
Sakau tau tiek daug dalykų.
Bandau apginti savo tylėjimą.
Bet tu neatsakai, ir aš supykstu,
kad tavęs nėra šalia.