Nusišaudymas

Saulėtas pasaulis išsiūtas urvais ir vingiais.
Senos buveinės statytos ant juoko? – Neaišku.
Raudona viltis nuplaukia per minią audringą
Iššoko į krantą Aralo. Druskožemiais pustomais vaikšto.

Visko pramokom. Senovę supjaustėm apdergę,
Rausvais brezentais apkalėm bendrąjį namą,
Kareivį kaip kiaulę – negimusiam kūdikiui sargą –
Nuplukdėm lig Kubos saulėtos, atogrąžų žalio Vietnamo.

Lindom į galvas kaip krabas į žuvusio kriauklę –
Šarvas idėjos į apkasus mirusiems virto.
Ir sėją, ir pjūtį kaip siūlą supuvusį traukėm,
Nuglostėm su kūju, o pjautuvu galvas lig vieno nukirtom.

Sienas valstybių kaip taikinius judančius kiurdėm,
Tiltus iš melo ir pančių vis statėm ir griovėm.
Sumindžiojo žemę ir žmogų industrinis skurdas –
Išliko pasmirdę šiukšlyno kraupaus ir plataus sugėrovai.

Žemės Žmogus žmogumi visada pasilieka –
Sotus ir išalkęs sukina savąją mintį.
Gyvybė kaip upė, kaip mirštantis žemėje sliekas,
Ją saugo tik lūšis dar vakar ant sienos troboj pakabintas

Ateina diena, ir žodžiai pavirsta į prasmę,
Sukruvintų rankų nei namo jais neapvilksi.
Už nugaros klykia išžagintos priešaušrio trasos,
Ir mintį savy nusišaudai – grobuonį pastipusį vilką