Užupio "randevouz"

Laba diena…

Ir labas vakaras visiems čia taip gausiai susirininkusiems.

Prabėgo tie nepilni ir nepilnaverčiai metai nuo paskutiniojo Gražios Kakofonijos leidinio. Pamenu paskutiniuosius momentus, kai šalia pasisodinę Dovilę Mikštaitę, kuri dabar greičiausiai žagsi, rašėme paskutiniuosius dirbtinio kvėpavimo kūrinius. Viskas užsibaigė oro balionu su valgomuoju ir neįtikėtinu planu pradėti agrokultūrą mėnulyje. Taip, rodos, viskas ir užsiraukė. Paskutinysis kratulys – invalido garbės reikalas, išspaustas net 3-jų žmonių dėka.

Trumpam prisėskime drauge,
Akimirkas geras atgniaužę…
Siūbuokime gražia banga
Ir suvalgykime šūdą.

Kai pagalvoji, tai net nuo kėdės norisi nukristi – kiek įspūdžių! Cho cho cho. Aš jaučiuosi kaip Lietuvos prezidentas… gal net kaip Rolis. Skaitau iš lapo miniai žmonių kurie manęs kažkodėl visai neklauso – kas kažką geria, kas bučiuojasi, kad šiaip svajoja (aš čia taip iš anksto numačiau, bet galbūt klystu).

Na,
Norit dar išgerti?
O gal parūkyti?
Ne?
Bet aš matau “galbūt” jūsų akyse,
Niekada,
Niekada nesakyk niekada!

Tai dabar ir išgerkime ir parūkykime, jai čia tarp tokios gausos susirinkusiųjų yra rūkančių.

Papasakosiu juoką, tiksliau, paskaitysiu. Vieną dieną ėjau gatve, tiksliau, į kioską nusipirkti Naminuko. Tada buvau dar mažas, gal kokių 15 metų. Priėjau kioską, paprašiau žurnaliuko. Ogi čiupinėju kišenes – pinigų nėra! Nėra pinigų! Galvoju, ką čia dabar daryti… tai pradėjau šaukti į langelį “duok “Naminuką”, dūra!”. Ir tuo viskas baigėsi.

Prašau pagauk manyje viesulą
Ir pažabok žaibą savo rimbu
Mūsų padavėja tikra žiežula
Išplakime ją botagu! 


Ir dabar kai viskas aprimo, norėčiau prabilti į tave, Mantai. Ir pasakyti štai ką… Tavo kaukolė labai simpatiška,  cho cho cho, tai bent komplimentas! A ne???????