debesų berniukui

Tu banguoji
vėjo sparnais
į mano tvirtas surūdijusias
grotas
-
vartus
nevarstomus
svarstomus
ar jų dar reikia..

Banguoji
mintimis
ir lieti
lieti lieti
-
stovėdama tyliai
virpančiais pirštais
įįįkvepiu
nuo pulsuojančio
kaklo
šlakelį
tyros tiesos kvapo

ir
iškvepiu
sau į delną

išsidraikius
vaizduotė
lekia
laukais-
beveik
matau tavo kaklą

suspaudžiu
kad niekada
nepaleisčiau

samdaus laiškanešį
ir siunčiu
tau į ateitį
savo tikėjimo trupinius-

sakau nugabenk
į du tūkstančiai
aštuntųjų rudenį

juokiesi
vėl manai kad kalbu
apie fėjas
nykštukus
ir ornamentus
ant jų žieminių kepurių

supuos ant savo
surūdijusių vartų
sukniubusios grandinės
ir galvoju

kiek ilgai dar
stipriai atsispyrus
skriedama žemyn
bijosiu iškristi

o tu su vėju
povo plunksnom
kedeni
man padus
ir džiaugies
iš languotas kelnes dėvinčio
laiškanešio
gavęs žinią-

-greit susitiksim-

nemeluosiu-
aš pamišusi
dėl debesų
tavo kuprinėje-
kai susitiksim,
patiesk juos
prašau

jei netyčia
nukrisčiau
ne tau į glėbį.