nejauku

Girioje šlama lapai
pajudinti bekvapio vėjo
naktį juodi drugiai
taip dreba girioj lapai

Juodais miško takais
mergytė bėga kliūdama
už medžių šešėlių
mėnulį sterblėn įsidėjus

Iš paskos vilkai pilki
geltonom akim, pranyksta
kamienų tankybėj
naktinių drugių gausume

Juoduoja laukas rugių
tolumoj
mergaitė aukso luotu irias
barstydama mėnulio smilteles

Vilkam akysna prikrenta
ir ima staugt iš sielvarto
į tuščią dangų
pašiaušę pilką kailį

naktis pasibaigia
mergytės plaukuose
kai bando įsilipt į pušį ir
pakabint į dangų mėnesio likutį

Paparčiai šnabžda giros pakrašty
pelėda ūbauja piktom akim
mergytė guli apklota vilkų
su sauja žemuogių juodų.