Kol ją atminsi

Ant lapo žalio žalio
atbėga lašelis rasos.
Taip ir akyse tavo
lašelis nuotaikos liūdnos.

Lėtai lėtai tu užsimerki.
„Neverkia vyrai“- pameni žodžius mamos...
Vyras ne tas, kuris neverkia,
o tas, kuris nebijo ašaros savos.

Žvelgi į nuotrauką, į lūpas,
bučiuoji jas lyg išprotėjęs.
Tu kukčioji, ant kelių klūpai,
o širdį slegia nevilties šešėlis...

Prisimeni kartu kaip augot...
Ne vyriško tu ieškai silueto, o moters.
Prisimeni? Žadėjai ją nuo visko saugot.
Tu ieškai... nerandi sesers...

Ir tvinksi smilkiniuos, kad ji negrįš.
„Jos nebėra“ – prisimeni mamos žodžius...
Tik sapnuose tave ji aplankys...
Kol ją atminsi, tol gyva ji bus...