Tamsa alėjoje prigludo liepžiedžių prikvėpus,
tik akys paukščių mirksi, delčią geria,
ir šalta man anapus sapno seno,
o kojos – rasose, širdis iš brazdo nerias.
Pamiršęs dieną žvyrkeliais rupiais keliauju.
Keliai susipina, ir vėl ištįsta miegas –
iš liepos kanklių, paliktų lig ryto, švinta
gedėjimas naktų, mėnuliui pučiant švilpą.
Glaudžiuos prie medžių debesy įkritęs,
žoles žirgai papilvėmis nubrauko.
Alėjoje senoj, kai liepžiedžiuos numirštu,
man iš voratinklių vėl laumės pina tinklą.
Tokius eilėraįčius aš vadinu klajūnų eilėraščiai. Kažkur keliauja klajūnas žvyrkeliais, miega po liepomis ir gal net šiek tiek užsidirba pragyvenimui dirbdamas naktigoniu. Klajūnų eilėraščiai man yra labai įdomūs. Juose žmogaus jausmai susilydę su gamta ir atspindi tam tikrą mūsų nomadinį ilgesį. Man patinka - pati taip esu rašiusi ir tą jautusi savo sąnariais. Klajokliniai eilėraščiai yra tikrai romantiški. Įtariu, kad Tavo sielą irgi tokia. 5.