i

Blogai, kad net verkt nesinori
Kiek gi galima laukt, mano broli,
Kodėl ant išmėtytų Tavo knygelių
Turi krist prakeiksmas tėvo bevalio

Nužudyt dėl skolos negražinamos
Paverčiant lauko žole
Pabučiuot į kaktą, kaip pridera,
O po to, amžiams sudie.

“Ramybės, tau broli…” skambės iš dangaus
Tau paukštis ramunėj lizdelį  sukraus
Guli kieme, šalia medinio arkliuko,
O smilkinius spaudžia: “beveik nieko neliko…”