Iš juodraščių

Kiek dar liko pavasarių kortomis lakstančių,
kiek patiltėj Babrungo dienų nusijota.
Tavo vandenys brastose laukia išlankstymo
iš seklių ašarinių raukšlėtais sienoliais.

Man nereikia lietaus, už kurį nemokėjome –
tegu byra atgal išsiplėšęs iš pelkių.
Kaip ir tąsyk prieš liūtį išbėgai su vėjumi,
taip dabar čia pabūk ir padėk atsikelti.

Įstrigau tarp eilučių, tarp smilkinio plynaukščių,
ir nėr žodžio atgal, - tu besienė, belangė.
Negaliu net raidės dovanot pasiklydusios,
o surast per vėlu – tamsos viską uždangstė.

Dingo valandos – tūkstančiais geso balanose,
mes ir vėl svetimi, upės tėkmę galandame.