Tai ką mato aklas,
tai ką girdi kurčias,
tai kaip eina be kojų,
tai kaip valgo be rankų,
aš žinau tai pasaulis,
bet ne mums jis sutvertas,
mat padėti gali tik žodis,
bet jis sminga tik skaudžiai,
ir iš lėto, graudžiai,
nusineša ateitį,
nepalikdamas praeities,
ar mirtis tai išties?
Vieną ranką ar koją,
gyvent nesvarbu,
bus kaip kabėsi,
virš bedugnės,
už akių ir nagų,
ir kurčias neišgirs,
ir aklas nepamatys,
ir bekojis neateis,
ir berankis neišties,
paprasto žodžio padėsiu.