Kvepia (tęsiamas)

Stovėdamas nakties ramuma dvelkiančioje gatvėje ir, jausdamas tvilkantį nekantrumo skausmą ties krūtine, atsisukau į „Balzako“ kavinę. Ji neatrodė kažkuo ypatinga, jog būtų pasirinkta svarbaus susitikimo vieta. Tačiau Sandra mane pasirinko taip pat todėl, jog nesu ypatingas asmuo jos kelyje. O gal aš vis dėlto esu ypatingas, o „Balzako“ kavinė yra kažkuo išskirtinė, tik ji man nieko nepasakė? Klausimas vijo klausimą mano galvoje. Tačiau bet kuriuo atveju man tvilkė krūtinę, o lietus ją baigė atvėsinti. Nenorėjau, kad laiškas permirktų druskingu vandeniu, uždėjau ranką ties širdimi ir nuskubėjau Gedimino prospektu į tamsą.

      Mano butas buvo įsikūręs visai netoli redakcijos, tačiau šio namo grindinys nebuvo toks prastas, jog rašytumėm sąvininkei laiškus, norėdami jį pakeisti. Tad galėjau nesibaimindamas žengti ant plytų, esančių dar prieš slenkstį, o tik paskui ant jo pačio. Tai buvo patogumo etalonas, mano nuomone, tomis dienomis, o ypač naktimis per audrą. Neatitraukdamas rankos nuo voko, išsistraukiau raktą ir, įkišęs į spyną, jį susikaupęs pasukiojau. Durims neatsidarius, pamaniau, kad Adelė vėl bus pakeitusi spyną. Būtų nebe pirmas kartas. Mat išgėręs aš grasindavau tiek svetimiems, tiek ir saviems. Tačiau mano ligos nesudaro didesnio įspūdžio istorijos matams. Bent jau kolkas.

      Kai pagaliau, atrakinęs duris, patekau į holą, pamačiau senus tris fotelius, vidury kambario sustatytus ratu aplink raudonmedžio imitacija kvepintį staliuką. Pamačius šią kraupiai atrodančią senieną mane užliejo nenumaldomas noras perskaityti laišką, gautą iš nepažįstamosios. Nors dabar nebebuvau tikras dėl jos statuso. Tvilkymas ties krūtine užėjo taip staiga ir toks stiprus, kad išplėšiau iš savo palto kelias sagas vienu mostu ir, išsitraukęs savęs kankintoją iš vidinės kišenės, prisėdau ant minkštos kušetės netoli lauko durų. Lietus garsiai barbeno ant vidinės slenksčio pusės pro praviras duris.

      Staigiai išlupau paskutines palto sagas ir, numetęs jį, atsidėjau tik laiškui. Ant voko tebuvo parašyta „Ponui Fobui“. Tiesa, rašysena nebuvo itin daili. Atrodė, kad arba ne mergna parašė tai, arba ji neturėjo visų penkių sveikų rankos pirštų. Pasiėmiau vokui atplėšti skirtą peiliuką ir atsargiai perskrodžiau popierių. Jo viduje buvo neilgas, gal kokių dvidešimties sakinių, tekstas ir        dar vienas sudžiovintas čiobrelis. Toks pats mažas kaip ir anas, kurį prisiminiau turintis prie širdies. Taigi per vakarą gavau vieną keistą laišką, du čiobrelius ir buvau papirktas du kartus moters, kuri mane keistai intrigavo. Širdis jautė, jog perskaičius laišką būsiu papirktas ir trečiąjį. Tai man nedavė ramybės, tad pasinėriau į tą, nedailia ranka parašytą, tekstą.

        Ponas Fobai,
      Aš esu Sandra, kaip jau spėjote įsitikinti. Atsiprašau, jog turėjau jus palikti nieko taip ir nepaaiškinusi. Tačiau mano laikas nenumaldomai bėga. Nenumaldomai bėga į vieną pusę, kurioje manęs laukia Biergeriai ir Andrius, dėl kurio taip ir nerimauju. Suprantu, kad jums dabar dar niekas neaišku, bet leiskite man jus truputį apšviesti. Su Andriumi susipažinau prieš trejus metus universiteto kiemelyje. Jis mane patraukė savo keistu susikūprinimu, kurį man vėliau paaiškino, kaip bėgimą nuo Skirgailienės. Aš težinau, jog Skirgailienė yra sena jo kaimynė BIERGERIŲ kaime. Ir kuriai jis vaikystėje nemažai kiaulindavo. Tačiau visos kitos detalė man taip ir liko paslaptimi. Dar viena paslaptimi, kurių visas pulkas gaubia Andrių Šalpusnį. Po to, kai jį užkalbinau kiemelyje, jis man pasirodė keistai švytintis ir trykštantis laime, ir labai greitai sužinojau, kas jį verčia taip elgtis visą laiką. Kaip vieną iš jo linksmumo priežasčių, jums į voką įdėjau čiobrelį. Sudžiovintas jis neturi jokios galios, tačiau visgi būkite su juo atsargus.
      Andrius kasdien eidavo į „Balzako“ kavinę išgerti puodelį čiobrelių arbatos. (Štai kodėl norėjau su jumis joje susitikti). Man tai pasirodė visai normali procedūra. Juk pati kasdien išgerdavau pu puodelį kavos. Ir pati vis eidavau su juo kartu. Tačiau man kliuvo vienas dalykas, kuris nutikdavo jam jos išgėrus. Prieš ateidamas į kavinę jis vis būdavo kažkoks keistas ir tylus, tačiau tik išgėrus arbatos jis pralinksmėdavo ir skirdavo savo dėmesį man. Andrius iki savo dingimo man taip ir nepaaiškino visko, kas jį taip nenumaldomai traukė.
      Dieną prieš savo išnykimą jis man taip pat paliko laišką, kuriame papasakojo apie savo kaimo gyvenimą. Man visi tie faktai pasirodė gana juokingi. Tačiau kai nebesusitikome kurį laiką, man kilo baisi nuojauta, kad visa tai, ką jis parašė laiške, yra tiesa. Nuo tada mano širdis pradėjo virpėti kiekvieną dieną. Štai jo laiško pabaiga, kuri man uždavė tik dar daugiau klausimų: „Mano brangioji, kasdien jaučiu vis didesnį tų prakeiktų čiobrelių kvapą, kuriam nesugebu atsispirti. Nebepadeda nei kavinės arbata, nei mano paties tramdymasis. Visus šiuos du metus aš bijojau, kad taip ir nutiks – jie mane nugalės. Jaučiau vis į nugarą kvėpuojantį BIERGERIŲ kaimą. Rytoj gali būti per vėlu, tad sakau dabar. Neieškok manęs kurį laiką. Bet kai tik gausi mano laišką iš karto susisiek su „Šūsnies“ žurnalistu ponu Fobu. Pasitikėk manimi. Jis yra patikimas ir neapvils mūsų. Palieku tau čiobrelių iš paskutiniosios savo mamos sudžiovintos pynės. Prisimink mane. O kai ateis laikas, padėk man. Nes tai, kas manęs laukia kaime, mane gąsdina. “.
      Štai, ką jis man parašė paskutiame savo laiške. Dabar praėjo lygiai metai, ir mane aplankęs paštininkas atnešė atvirlaškį. Jame Andriaus rašysena buvo parašyta „Jau laikas. Surask poną Fobą. Andrius“. Iki pat šio vakaro aš nežinojau, ar sutiksite. Mane buvo užtikrinęs tik jis. Tačiau dabar ir aš žinau tai, ką jums reikia sužinoti. Baisią naujieną visada sunku pranešti, o ypač man, nes jūs dar turėsite man padėti, bet tame BIERGERIŲ kaime, laiko ir kvapų rate, yra įstrigusi ir Andžela.
      Žinau, kad ši žinia jums bus skausminga, bet jau rytoj iš pat ryto, per jonines, turite nuvykti į tą nelemtą kaimą ir pakeisti viską, kas ten dedasi. Tai jau svarbu ne tik jūsų profesinei karjerai, kaip minėjau, bet ir asmeniniam gyvenimui.
          Visada jūsų
      Sandra.




      Laiško buvimas šalia mane nutvilkė jau trečią kartą. Tačiau dabar aš sėdėjau susigūžęs mažame holo foteliuke ir galvojau, kad visa tai, ką ji rašo, negali būti tiesa. – Gal kažkas ir tiesa, - raminau save tyliai, - bet Andžela negali būti tame prakeiktame kaime. Tai paprasčiausiai neįmanoma: mano žmona mirė prieš trejus metus. Pats mačiau jos kūną, atpažinau, pasirašiau popierius. Kaip tai gali būti? – vis tardžiau ir tardžiau save, kol pagaliau pakilau nuo fotelio ir uždariau lauko duris. Giliai šokiruotas tokių žinių, negalėjau ramiai net prigulti. Vis stryksėjau kaip ant adatos ir nenumaldžiau ašarų. Kažkas mano viduje degė ir neleido pamiršti nei vienai akimirkai savo Andželos, – Ji gyva, ji gyva, - vis kartojau sau, - ji gyva. Tikriausiai ji manęs laukia. Tad nedelsdamas susidėjau kelis daiktus į rankinę. Iškračiau iš jos nereikalingus popiergalius. Pasiėmiau į kišenę blanknotą ir kelis rasšiklius, atsisėdau ant lovos krašto ir prarymojau taip nejudėdamas iki pirmų aušros spindulių.


- - - - - -  - - - - -    - - - - -    - - - -


      Kai tik pro langą įspindo pirmasis saulės atšvaitas, šokau nuo kušetės ir, išsivertęs pro duris, nuskubėjau link savo dviračio. Senasis buvo jau gerokai aprūdijęs, tačiau visa tai lenkė galvą prieš mano susijaudinimą, kuris it vijoklis kerojosi mano galvoje. Niekaip negalėjau iš minčių išmesti tos nelemtos frazės, jog Andžela gyva.

      Tikėjau tuo ar ne, raminau save ar tik dar labiau gąsdinau, tačiau myniau pedalus kaip užsuktas. Lėkiau per kreivą grindinį. Jaučiau visus jo nelygumus. Viską jaučiau, bet tai nesuteikė jokios atsvaros mano nerimui. Prilėkęs prie redakcijos durų, išplėšiau kabančią spyną ir išspyriau duris. Neįtikėtinai šaltas birželis – vis sakiau sau. Nubėgau laiptais į trečią aukštą. Radęs lentgalį, stipriai juo užsimojau ir į šipulius paleidau Vido kabineto durų stiklą. Užžiebiau švesą ir pradėjau raustis po visus stalčius, stalčiukus ir lentynas. Žinojau, jog pas Vidą turi būti žemėlapis. Sklaidžiau į šonus visus popierius ir mėčiau juos apie nieką negalvodamas. Tik žarsčiau tol, kol mano rankose atsidūrė žemėlapis.