„Jausmai dar ne viskas“, skaitau vieno vertintojo komentare. ”O kas yra viskas? ” – retorinis klausymas. Niekingi rašytojėliai! Kokia teisę turit vertinti kito žmogaus nuoširdžius jausmus? Tikriausiai gyvenate neišsipildžiųsių svajonių pasaulyje, kur nėra vietos žmogiškumui, tik jūsų nuolatinei nuoskaudai, kurią bandote išlieti internete.
Be galo svarbi vertybė – gerumas, kurios jums, mielieji, trūksta. Savo pasiputimą, egoizmą slepiate po įmantrių žodžių kauke. Ši pastraipa nereikalauja vertinimo!
Nelygybė tarp „rašyk“ „talentų“ ir naujokų mane skatina kovoti.
Tačiau tai tik mano užgaida, kurios rimta nelaikau.
"klausymas" tikrai retorinis.
jei jau sugalvojai kažką paviešint, tai būk malonus, nesakyk, kad neturim teisės to vertint. o jei nori liaupsių - yra draugai, šeima, giminės etc.
Taip, Pijau, jausmai dar nėra viskas, ko reikia norint parašyti bent jau pusėtiną tekstą. Jausmo nuoširdumas – dalykas beveik nepatikrinamas. Kiek tekstas nuoširdus, gali žinoti tik pats autorius (ir tai – nebūtinai). Jausmus vienokius ar kitokius patiria visi, tai kaip vertint? Visiems po lygiai? Ar skirstyti jausmus į gerus ir blogus ir geriems duot daug, blogiems mažai? Su tamstos siūloma lygybe prieinama iki to, kad pagal šabloną parašytas sms'as (įsimylėjusio vaikinuko) turėtų būti laikomas lygiaverčiu, tarkime, Šekspyro sonetui – juk kas mums suteikė teisę vertinti? Niekas nesuteikė, bet vertiname, iš savo varpinės, pagal savo skonį, patirtį, žinias, sugedimo lygį.
niu va ir dar noriu pasakyt, kad lietuviai išvis yra tokia loiaudis, kad baisu. Nemato to, kas gražu, net nebando įžvelgti kažko gero, o tik dėmesį kreikpia tik į blogybes. Patys mano, kad yra šauluoliai aukso grynuoliai (nors taip nėra), o ant kitų stumia. Kaip svaras dainavo : "nemato, kad pats šū*o pilnas" :)