Rytoj,šiandien

Ar tu matai tas mintis,
atsispindinčias veidrodžio viltis,
nepamirštančias sušvisti krauju,
nepalikti po savęs kitų,
neatpažįstamai išmargintų veidų,
kuriuos regėjai per būrimą,
judančių kortų žaidimą,
nepaliaujamai laužantį kaulus,
ir kiekvienam primenantį savo paveikslus.

Šimtmetis, sekantis, vėl kitas,
atrodo išgirdo, susimąstęs pingvinas,
ne, tai dar vienas invalidas,
primenantis adomą su ieva,
valgantį vaisių paslapčia,
tikintis sulaukti rytojaus,
nuo skonio nebejaučiant žemės po kojom,
to vienintelio pražūtingo kasnio,
nelinkėčiau paragauti net priešui.

Tą dieną, kaip ir visi,
maniau atsibudau ateity.