Kvepia

„Mieli radijo žinių klausytojai, šiandien lis. Draugai iš už vandenyno praneša, kad Lietuvėlėje pils kaip iš kibiro. Šustys smarkiai ir su perkūnija. Niekur neikit, ponai ir ponios, nes šiandien bus audra! “ – per radiją girdėjau pažįstamos metereologės Samaros Endelhart pranešimą per pirmojo radijo antrąją programą. – Kur čia lis tokią gražią dieną? - tyliai pagalvojau ir gudriai nusijuokiau.

          Tačiau išėjęs iš redakcijos  patekau į tikrą liūtį. Gavau mažytį, trečio lygio, šoką, nes pirmąjį 1964m. kovo mėnesio ketvirtį Vilnių užpuolė nepaaiškinamas sausros sindromas. Nebepamenu, kada tomis dienomis buvau matęs pasivaikščioti išėjusių žmonių. Visi skubėjo pasislėpti nuo svilinančios saulės po savo pūkuotais skėčiais ar kavinių stogų perdangomis, mat medžių šešėliai buvo per menki. Tačiau dabar, pajutęs nesuprantamai didelių lietaus lašų atakas, susigūžiau po aukšta palto apykakle ir užsimuturiavau šaliką, kiek galėdamas saugiau (juos visada turėdavau kabinete). Taip įsisukęs jaučiausi esąs saugiausias asmuo apylinkėje.

          Senamiečio grindinys tokiu oru tampa beprotiškai slidus ir pavojingas. Savo atšerpetojusiu paviršiumi jis graso visam miestui, o ypač laikraščio „Šūsnis“ redakcijos darbuotojams. Jau ketverius metus visi kolegos rašome laiškus laikraščio savininkui Vidui Skrodeniui, kad pakeistų grindinio dalį, esančią tiesiai po Gedimino gatvėje pūpsančio 51-jo namo durimis. Toje vietoje, ant aštrių plytelių kraštų, atsisėdavome taip staiga, taip netikėtai, kad nespėdavome pajausti pirmųjų lašų, kapsinčių nuo aliuminio latako.
       
  Kai susikūriau tikrai saugią aplinką po aukštu skvernu ir žengiau pirmuosius žingsnius, paslydau ir stipriai prisėdau ant skaudaus grindinio.
        - Velniai tave griebtų, Vidai! – surėkiau kiek per garsiai ir apsidariau, ar kartais Vido langas nepraviras. Šviesa trečiojo aukšto lange užgeso, o aš pajutau, kad mano paltas po truputį šlampa ir įleidžia per „tanko liuką“ vandenį į kelnias. Atsistojau ir dar stipriau susimuturiavau po savo skėčiu.  Jau buvau benueinąs, kai pamačiau iš redakcijos išeinantį Vidą. Vos tik užrakino duris, įsidėjo raktą į kišenę, jis žengė pirmą žingsnį ir pats prigulė ant šlapio kelio.
          - Velniai tave griebtų! – užriko kiek per garsiai mano šefas ir apsidairė, ar niekas nematė šio jo apsikvailinimo. Mat velniams pasiųsti teglėjo save: vienas pats kaltas dėl šio kelio ruožo buvo.
         
      Kas kartą, kai pamatydavau tokį vaizdelį, pakeldavau akis į dangų ir kažkam dėkodavau  už malonią sielos atgaivą. Tačiau šį kartą dėkojimo ceremoniją teko sutrumpinti, nes lietus buvo per stiprus šiam malonumui ir, be to, jau vėlavau į susitikimą. Susikūprinau ir nuėjau senamiesčiu į Katedros aikštės pusę. Skubėjau tiesiai į „Balzako“ kavinę, kurioje tam trečiadienio vakarui turėjau paskirtą pasimatymą. Akli pasimatymai nebuvo sfera, kurioje turėčiau patirties, bet šis buvo kitoks nei visi iki šiol buvę: į jį mane pakvietė intriga kvepiantis popieriaus lapelis, kuriame švietė raidės: „Šiandien 18val. lis. Laukiu jūsų “Balzako” kavinėje. Maldauju. Sandra“. Perbėgau visą dieną mintimis, tačiau niekaip negalėjau nuspėti, kas man paliko tokią, abejones keliančią, žinutę. Mąsčiau, koks įvykis, nutikęs pastarosiomis dienomis, galėjo būti toks svarbus, jog patrauktų mano dėmesį. Bet tokio neradęs, priėmiau lengviausią sprendimą. Jie – mano mėgstamiausi, – Kažkas iš nenumatytų atvejų.

          Po dešimties minučių slidinėjimo šlapiu grindiniu prietemoje, pagaliau priėjau „Balzako“ kavinę. Joje degė šviesa, panaši į mėlyną rūką. Ji krito, neryškiai apšviesdama šaligatvio pakraščius, ir kėlė itin slogią nuotaiką, kurios man dabar labai reikėjo, kad atsvertų susikaupusią įtampą. Priešais duris stovėjo jaunuolis, iš nugaros negalėjau įspėti amžiaus. Šviesa jo beveik nesiekė, bet įžiūrėjau, jog jis stovėjo įsitempęs it kareivis: plaukai sušukuoti atgal, išpūsta krūtinė kaip spalvingo gaidžio vėlų vakarą, o raišteliai lietė šlapią gatvę. Pro palto apykaklės tarpelį susikaustęs stebėjau jį. Bet kad vaikinas yra itin keistas, supratau, kai pamčiau, jog pro akinių kraštus jis žvelgė į tamsų daugiabučio langą su baltomis nertomis užuolaidomis. Bet staiga jis pasisuko į mane ir nužvelgė beakėmis akiduobėmis. Mane persmelkė karštis ir šaltis vienu metu. Nosį pasiekė gluminantis kvapas, kurio dar niekada anksčiau nebuvau taip gausiai uodęs. Tik švelniai ir lyg iš tolo jis man priminė vaikystę. Kvapas keistai mane apsvaigino, įtraukė į malonų nakties vakaro ratą ir paleido tik prie kavinės durų. Skimbtelėjo virš jų kabėjęs varpelis. Įžengęs į vidų apsidairiau, ar nepamatysiu merginos, kuriai tiktų vardas Sandra.

          Kavinėje tebuvo trys staleliai ir keturios baro kėdės. Už staliuko prie židinio sėdėjo pora pagyvenusių žmonių, kurie susikaupę gurkšnojo karštą vyną ir rūkė cigaretes, versdami dūmus rinktis visos kavinės palubėse. Vyras man pasirodė matytas. Tą akimirką buvau tikras, kad tai jis Vilniuje turėjo vieną iš didžiausių advokatų kontorą, ir kad man teko imti iš jo interviu. Lankiausi tuose prabangiuose apartamentuose, kur įsikūrusi jų agentūra. Ten man ir bus matyta jo kompanjonė. Tikriausiai su žmona išėjo vakare pasėdėti restorane. Iš rašysenos man paliktame raštelyje supratau, jog tai jauna mergina. Na, bent jau to tikėjausi. Tad šie senyvi lankytojai jau dėl keletos priežasčių nė iš tolo man negalėjo sudaryti Sandros portreto. Prie antrojo stalo, netoli atsarginio išėjimo, sėdėjo vaikinas ir skaitė popietės laikraštį. Atrodė itin susikaupęs ir į naują lankytoją akių nepakėlė, todėl nusprendžiau, kad jis taip pat nebus Sandra. Visa baro eilė buvo tuščia. Tik pagyvenęs vyras šluostė indus ir krovė juo į dėžę. Pasisukau į priešingą pusę ir pamačiau prie lango stovintį apvalų raudoną stalą. Už jo sėdėjo mergina ir įdėmiai į mane žiūrėjo. Švelniu rankos judesiu ji man leido suprasti, kad esu laukiamas prie jos staliuko. Mergina tikrai buvo simpatiška – panaši į mano mintyse sukurtą Sandros portretą. Iš po dailios skrybėlaitės ant pečių rietėsi rudų plaukų galiukai. Mėlynos akys gerte gėrė visą aplinkui esančią šviesą, o raudonas švarkelis badė akis iškirpte. To ir tetrūko, kad aš būčiau pavergtas visam vakarui. Priėjau prie stalelio, vis nenuleisdamas akių nuo žavios būsimos pašnekovės.



        - Atsargiai, ponas Fobai. Nenužiūrinėkite manęs taip. Dar galiu negražiai apie jus pagalvoti, – keistais žodžiais pasisveikino mergina ir galantiškai ištiesė savo ranką man prieš veidą.
        - Ir jums mielas vakaras, panele, – pasakiau aš ir, nusiėmęs skrybėlę, pabučiavau jos kvepiančius pirštus. Tą akimirką mane būtų pakerėjęs bet kuris jos bruožas, nes iš tiesų ją nurenginėjau akimis. Kvepalai man priminė gaivų kvapą, kurį pajutau, pamatęs gatvėje, švelniai tariant - nenormalų jaunuolį. Prispaudžiantis mentes prie sienos aromatas mane iš karto atpalaidavo. – Kiek nustebau, gavęs jūsų raštelį. Net nežinojau, ar vykdyti tai, kas jame parašyta, - tarstelėjau arogantiškai.
        - Jei ir būtumėte neatėjęs, ponas Fobai, būčiau pati jus susiradus. Juk bet kuriuo atveju aš sugebėjau tą raštelį palikti jūsų kišenėje. Tad negi manote, kad kiltų kliūčių jus surasti dar kartą ir išdėstyti viską į akis? – paklausė ji kuo ramiausiai. Ir kaip mat atsakė man maloniais žodžiais. – Dėl šio reikalo aš nesikreipčiau į nepatikimą žmogų. Apie jus žinau pakankamai, todėl neabejoju jūsų instiktais,  – man tai pasirodė keista, nes aš šią moterį mačiau pirmą kartą. Tačiau klausiausi toliau. Nujaučiau, gausiantis komplimentą. O didžiausia mano liga – savimeilė. - Jūs esate laikraščio redakcijos kylantis asmuo, - kas be ko, - pagalvojau. -  Esate nevedęs, neturite nei vaikų, nei jokių įsipareigojimų išskyrus skolas už butą ir daugybę temų, straipsniams rašyti, tačiau nedaug patirties bei talento joms puoselėti.
          - Po galais, iš kur tokia detali informacija? – paklausiau jau šiek tiek suglumęs, tačiau vis dar intensyviai nurenginėdamas damą, sėdinčią prieš mane.
        - Viskam savas laikas, smalsusis Fobai, – paslaptingai pasakė Sandra ir atsigėrė kažkokios maloniai kvepiančios arbatos. Staiga aš ir pats tos arbatos nenumaldomai užsimaniau. Ir kilstelėjęs ranką pamojau barmenui jos užsisakyti.
        - Barmene! – šūktelėjau vyrukui, stovinčiam už baro ir krapštančiam nosį (nacistas – kaip pasakyčiau kitomis aplinkybėmis).
        - Taip, ponas Fobai, - atsakė jis. Šis vyrukas mane taip pat greitai pažino, bet dabar aš nenustebau, jog buvau atpažintas, mat Vilniuje aš buvau populiarus. Visi mane pažinojo, na, gal greičiau visi, kurių paslaugų man nereikėjo. Vienas iš tokių ir buvo apskuręs, tačiau prižiūrintis savo barzdelę ponas Hipolitas. – Ko jums pasiūlyti? – pakalusė senis.
        - Tos pačios arbatos, kaip ir panelė, - pasakiau nesudvejojęs. Ir kol jis kiūtino nuo stalelio, susitelkiau ties mergina, sėdinčia prieš mane. Nuoga, žinoma, ji buvo tik man. Galbūt dar tam senukui prie židinio, bet tai buvo viskas.
        - Vis dėlto, brangioji, kodėl mane čia pasikvietėte? – pagaliau sugebėjau paklausti pirmo logiško klausimo šį vakarą.
        - Taip, teisingai aš nujaučiau: nei talento, nei nuovokos, tačiau ir nesitikiu, kad jūs tai suprasite taip paprastai, – ji toliau įžeidinėjo mano žurnalistinius sugebėjimus. Toji asmenybė man jau pradėjo nebepatikti, tačiau nieko negalėjau pakeisti – mano akis ji žavėjo per stipriai, tad teko į ją toliau žiūrėti. -  Nors esmė švyti visur aplink mane, - tęsė ji toliau. -  Man reikia jūsų pagalbos.
        - Jūsų raštelis buvo gana išraiškingo turinio, galite ir nesakyti. Nesu jau toks prastas žurnalistas, jog to nesuprasčiau. Tačiau visgi, kuo jums galiu padėti ir juo labiau nesuprantu, kuo esu ypatingas, kad pasirinkote mane? – vis smalsavau, nors jaučiau, kad tai bergždžias darbas. O ir barmenas jau buvo beužtrunkąs. Tad šiek tiek pradėjau nervintis.
        - Oj, ponas Fobai, ponas Fobai. Po velniais, nesate jūs nei ypatingas, nei itin reikalingas. Tiesiog žinau, kad jūs neatsisakysite man padėti, o pagalbos man reikia. Beje, jus pasirinko Andrius. O tai lemia viską, – pareiškė man ji užtikrintai.
        - O, tai dar vienas nepažįstamasis čia įsipainiojęs. Ar liausis pagaliau tos paslaptys, ar man teks atsistoti ir išeiti? – paklausiau gan griežtai, tačiau ji rankos mostu pasigilino iškirptę, - O gal dar ir pasiliksiu, panele, - kažkodėl staigiai persigalvojau ir pasilikau prie senojo plano: sėdėti ir ryti ją akimis. Nors mano širdis oficialiai nepriklausė niekam, tačiau neformaliai joje kvėpavo Andžela.
        - Pasaulis keistas sutvėrimas, ponas Fobai. Jame dar sutiksite galybę nepažįstamųjų. O vienas iš tokių – Andrius. Jis mane užtikrino, jog jūs esate profesionalas ir neatsisakysite parašyti straipsnio, kuris padėtų jums išgarsėti ne tik Vilniuje, bet ir visoje vidurio Europoje. Aš turiu pažįstamų net ir už Atlanto, jei jus tai domintų, – ramiai išdėtė mergina. Atrodo, ji buvo itin tikra savo teisumu, jog aš to neatsisakysiu. Žinoma, merginos turima nuovoka, o galbūt ir informacija, jos nė iš tolo neapgavo. Mano ego ir užsidegimas nebūtų leidęs atsisakyti galimybės, pateiktos tokiais skambiais žodžiais, ir dar gražios moters. O aš buvau tikras, jog įsivaizduoju būtent taip, kaip kiekviena jos kūno linija ir yra sudėta. Jau antrą kartą per vakarą buvau papirktas. Ir abu kartus tos pačios žavios moters. Tačiau jaudulio ir simpatijos buvau užpultas tik aš vienas. Ji neatrodė labai manimi susižavėjusi ir vis dirsčiojo į laikrodį. Kas mane ir neramino.
        - Nėra reikalo net abejoti, Sandra, kad esate teisi, tačiau kas tame laikrodyje tokio įdomaus, kurį segite? Juk laimingi žmonės laiko neskaičiuoja, – bandžiau parodyti savo sąmojį ir nusijuokiau. Tačiau juokiausia aš vienas, o  Sandrai, atrodo, tai nepasirodė itin juokinga. Pažiūrėjo į mane ir išspaudė mažytę šypseną – idiotas.
        - Pradedu bijoti, jog jūs po truputį pateisinate savo nerimto žmogaus statusą. Gadinate savo sukurtą įvaizdį kaip ant mielių,  - kažkodėl ji staiga vėl primetė savo neteisingą nuomonę apie mano gabumus. Tatai mane sunervino iki kaulų smegenų, bet tokio šalto dušo, koks buvo suplanuotas man, aš ir negalėjau numatyti. – Tačiau kas padaryta, tas. Man tereikėjo jus pamatyti, pone Fobai. O dabar, didelių rūpesčių prislėgta, turiu jus palikti. Štai visa tai, ką jums norėjau pasakyti šį vakarą, - pasakė mergina, besistodama ir įteikdama man voką. - Deja, dabar akis į akį to išsakyti negaliu, nes turiu išvykti iš miesto, o ir pats man neatrodote toks patikimas, kad galėčiau laisvai dėstyti situaciją. Be to, laikas mane spaudžia.
        - Klausyk, panele, - pasakiau staigiai vėl apsirengusiai merginai, - aš nesuprantu. Man šis reikalas vis dar neatrodo toks svarbus, jog galėčiau užsiimti juo. Lygiai taip pat, kaip ir aš jums neatrodau rimtas, – pasimetęs pasakiau aš. Iš susijaudinimo net pamiršau atsistoti. Tačiau kaip mat pasitaisiau.
        - Karštakoši, bet visgi aš jūsų netasisakau, nors ir neatrodote man rimtas, tad perskaitykite laišką ir viską suprasite. Sudiev, – pasakė Sandra ir paliko mane stovėti prie stalelio, stūgsančio tiesiai prie pat didelio lango į Vilniaus senamiestį. 

          Taip ir likau stovėti nieko nesupratęs. Palydėjau merginą akimis iki pirmosios sankryžos ir atsisėdau į jos vietą. Nenumaldomai drebinau koją, kol užkliudžiau stalą ir apverčiau Sandros puodelį. Jis nusirideno stalu, bet niekas iš jo neištekėjo, kaip turėjo būti, nes buvau tikras, jog ji gėrė arbatą. Pakėliau puoduką ir pažvelgiau į vidų. Panašu, kad jame bent kelias valandas nebuvo jokio skysčio. Jo dugne gulėjo džiovintas čiobrelis. Nesuvokdamas kodėl, įsidėjau jį į kišenę. Prie manęs priėjo barmenas su stikline.
        - Štai, ponas Fobai, jūsų gėrimas, - pasakė tas ir padėjo prieš mano nosį karšto vyno taurę.
        - Palauk, Hipolitai, aš juk prašiau to, ką gėrė mergina. O aš kuo aiškiausiai matau, kad ji gėrė arbatą. – išdėsčiau savo poziciją tam nacistui.
        - Aš nedurnas, pone, tačiau ir puskvaišiui būtų aišku, kad arbatos niekas negeria iš taurės, skirtos vynui. – pasakė man tas senas nukvakęs žydukas. Aš atsisukau ir tikrai – prieš mane gulėjo taurė, pavirtusi ant šono. Jokio puodelio nebuvo nė kvapo.
        - Tavo tiesa, Hipolitai. Atsiprašau už savo išsiblaškymą. –  pasakiau, pats gerai nesuvokdamas, ką kalbu ir ką aš čia apskritai veikiu. Sumokėjau jam kelis grašius, nugėriau pusę vyno iš taurės ir atsisveikinau su puskvaišiu žydeliu, nors ir pats tada nesijaučiau protingesnis už jį.

          Pasiėmiau nuo stalelio merginos paliktą voką ir išėjau pro duris. Skimbtelėjo varpelis, o aš vėl pasislėpiau savo palte. Ir stebėdamas kelią pro apykaklės tarpelį, stovėjau nesuprasdamas, kas ką tik man nutiko. Prie širdies spaudžiau kvepiantį voką ir sudžiovintą čiobrelį, kurie man nieko nepaaiškino, o tik dar labiau suvėlė mintis.