Arijana

Keistas elgesys ir neatskleista paslaptis

Dėdė nieko nesakė. Nebarė Arijanos už tai, kad neklausė. Jis tylėjo. Tačiau ta tyla buvo daug baisiau už bet kokius žodžius, kokius tik galima pasakyti. Mergaitė susikaupė, ji žinojo, kad reikėjo tvirčiau atsisakyti. Ji žūt būt turėjo nutraukti tylą, nes tai darėsi nebepakenčiama:
- Bet dėde... Ponia Mendano jums sakė?
- Ką, Arijana?
- Apie Tolmino. Kad jis atjojo. Pats. Aš jo juk neatsivedžiau.
- Sakė. Na, ir..?
- Ir... Jūs gal matėt, kas jį išsivedė iš arklidžių?
- Alfredas. Jis jį net prajodinėjo.
- Tai kodėl jį išleidot?? Su Tolmino? Juk žinojot, kad jam jis nereikalingas...
Arijana suprato,  neturinti teisės taip klausinėti dėdės, tarsi jis būtų kaltas dėl šios situacijos, tačiau smalsumas nugalėjo viską. Jis turėjo būti patenkintas.
Dėdė lyg atsitokėjęs atsiduso. Tuomet ėmė murmėti „ Juk turėjau, žinoti, turėjau suprasti“
Jis žinojo. Taip, taip- žinojo. Viską puikiai suprato, tik nesutiko pripažinti, kad pats tą leido. Jei būtų viso to nenorėjęs, Arijanos net nebūtų leidęs į turnyrą, tačiau kvailai sau melavo, manydamas jog gali apgauti pats save. Pagaliau tarė:
- Vadinasi tau reikia treniruotis?
Arijana pažvelgė į jį nežinodama, ką atsakyti. Ji linktelėjo galva. Tuomet dėdė atsistojo.
- Eik, susirask arklininką. Jis atves Tolmino, galėsit pasitreniruoti.
- O jūs, dėde? Nežiūrėsit?
- Ne. Aš važiuosiu aplankyti Alfredo. Tai svarbu.
- Tuomet aš su jumis.
- Tau reikia treniruotis.
- Tai gali palaukti.
- Tuomet greit susiruošk, aš liepsiu pakinkyti karietą.
Neseniai tvankumą išsklaidęs vėjelis dabar pūtė iš šiaurės. Danguje ėmė kauptis debesys. Tai reiškė vieną- greit prasidės lietus.
Arijana paskubomis užlipo laiptais į savo kambarį. Nusirengusi jojimo drabužius, išpuoštus Monteano mokyklos inicialais, ji apsirengė gal kiek per vasarišką baltą suknelę ir rudą apsiaustą. Ant galvos užsidėjo tokios medžiagos kaip apsiaustas skrybėlaitę. Visa tai atrodė išties dailiai. Mergaitė nusprendė, jog skėčio imti neverta, kadangi jie važiuos karieta. Jai nulipus, viskas jau buvo paruošta. Dėdė ir vežėjas sėdėjo karietoje.

Monteano ligoninė buvo baltas vidutinio dydžio pastatas, iš išorės nykus, tačiau viduje gana jaukus. Ji net turėjo nedidelį parką ir sodą, kur gražiais orais šiek tiek sveikesni ligoniai eidavo pasivaikščioti.
Ligoninės viduje buvo labai tylu. Sterili aplinka ir tai šen tai ten pastatyti seni apšiurę baldai kėlė gana slogią nuotaiką, prie stalelio „informacija“ nebuvo jokio žmogaus, taigi Arijana klausiamai pažvelgė į dėdę.
- Prisėsk čia ir palauk manęs, gerai? Tuoj grįšiu, - sušnibždėjo jis, tarsi bijodamas ką nors pažadinti ir nuėjo.
Arijana atsisėdo į vieną iš arčiausiai stovinčių kėdžių ir iš neturėjimo ką veikti ėmė pešioti apspurusius kėdę dengusio gobeleno kraštelius. Tačiau gobelenas pasirodė senesnis nei ji buvo maniusi ir truktelėjus vieną siūlą pradėjo irti. Arijana išgirdo kažkieno žingsnius ir sijono krašteliu uždengė nuirusį audinį. Iš už kampo greitais žingsniais, kulniukais ritmingai taukšėdama į plyteles išniro jauna moteris baltais, taipogi iš pažiūros labai steriliais drabužiais. Pamačiusi Arijaną moteris sustojo, apsisuko ir priėjusi prie mergaitės paklausė:
- Iš kur būsi mažyle, ko nors lauki?
Nesumetusi ką pasakyti apie dėdę, Arijana tarė:
- Atėjau aplankyti vieno ligonio. Alfredo, - greit pridūrė prisiminusi, kad čia guli daug ligonių.
- Mmm, - nei šiaip nei taip numykė medicinos sesuo ir pakreipė galvą – jaunesnioji sesutė?
- Ne... Draugė.
Keista buvo šiaip sakyti, Arijana nežinojo, ar Alfredas laikė ją drauge, tačiau dabar juk ti buvo nesvarbu, reikėjo jį kuo greičiau pamatyti.
- Tuomet reiks palaukti – nutraukė jos mintis medicinos sesuo, - dabar pas jį jau yra lankytojų.
- Ten greičiausiai mano dėdė, - priminė Arijana. Kaip įkyru, kad reikia šitiek aiškintis, vietoj to, kad galėtų tiesiog jį aplankyti, - dėdė Gerbertas.
- Ne, mažyle, nemanau. Dabar pas Alfredą jo mergina.
Staiga pasigirdo skambutis, sesutė vėl staigiai apsisuko ir tarė:
- Nepyk, mane jau kviečia. Palauk savo dėdės, gerai?
Ir nukaukšėjo savo smailiais kulniukais.
Mergaitė nusuko akis į langą, danguje plaukė didžiuliai tamsūs debesys, nežadantys nieko gera. Atrodė, tarsi iš nualintos žemės skverbėsi karšti, tiršti garai, kilo tiesiai į dangų, į tuos debesis. Tuoj, tuoj prapliups liūtis.
Tačiau Arijanos mintis nutraukė vėl pasigirdę žingsniai. Šįsyk jie buvo sunkesni ir duslesni. Mergaitė pamatė dėdė ir pasijuto šiek tiek geriau.
- Eikš, Arijana, mus tuojau įleis į Alfredo palatą.
Siauru koridoriumi dėdė nusivedė Arijaną į palatą. Mergaitei netikėtai pasidarė labai neramu, ji pajuto šaltą virpulį, tačiau neiti nebeišėjo. Dėdė buvo dingęs už durų, jai beliko sekti iš paskos.
Palata buvo gan tamsi, jos viduryje stovėjo didelė lova, kurioje sėdėjo Alfredas. Prie lango ant sulankstomos kėdės sėdėjo Malvina ir Arijana pasijautė kažkaip nemaloniai. Jiems įėjus, Malvina kažką pašnibždom kalbėjo su Alfredu, tačiau pamačiusi Arijaną su dėde, atsistojo eiti. Sulanksčiusi kėdutę ir padėjusi prie lovos, kad užimtų kuo mažiau erdvės, ji pabučiavo Alfredą į skruostą ir linktelėjusi dėdei Gerbertui, o gal jiems abiem išėjo.
- Aš dar gyvas, - Alfredas pabandė išsklaidyti slogią nuotaiką truputėli sarkazmo.
- Matau, - atsakė dėdė, - tačiau galėjai ir sprandą nusisukti. Kas ten atsitiko? – Tarė dėdė ir jo akys sužibo- dėstyk viską nuo pradžių.
- Gerbertai, Arijana... – Arijana suprato, kad jis pirmą kart į dėdę kreipėsi vardu. Tai buvo lyg priminimas.
- Arijana pasiliks, vaike, - dėdė pabrėžė kreipinį, - ji turi žinoti.
Alfredas spazmiškai susiraukė.
- Tik ne dabar. Šiuo metu tai neturi didelės reikšmės, - ir pažiūrėjęs į Arijaną tarė – būk gera, trumpam išeik. Tai svarbu.
Arijanos žvilgsnis pervėrė jį kiaurai. Mergaitė tikėjosi, kad bent dabar išgirs visą tiesą apie lenktynes, tačiau veltui.
- Sveik, - metė ji ir išėjo.
Tai nebuvo nuoširdus palinkėjimas. Jinai dėl jo stengėsi, iš visos širdies norėjo tik gero, o jis bėgo, bėgo ir bėgo. Jokios tiesos, nieko. Perėjusi siauru koridoriumi ir atsidūrusi prie įėjimo Arijana atidarė duris. Didžiuliai vandens lašai spindintys tamsiomis spalvomis krito žemėn, ir atsitrenkę į pagrindą iš inercijos pakildavo kelis centimetrus, taip išmušdami smulkias duobutes ant žvyruoto kelio. Pasigirdo griaustinis, į įkaitusią žemę rėžėsi žaibas, liūtis tapo nebevaldoma. Dangus maišėsi su žeme, žemė su dangumi, o Arijanos siela buvo kažkur tarp viso to. Nekliudoma nei žmonių, nei lietaus lašų. Nei laisva, nei įkalinta. Nerami ir nežinanti, kas nutiks ryt, ar poryt, tačiau jaučianti, kad kažkas svarbaus. Nes visuomet taip esti, kai sieloje praūžia audra.

Kaip baigėsi Didžiosios „Monteano“ lenktynės

Išėjęs iš ligoninės dėdė buvo nekalbus ir Arijanai tai neatrodė keista. Matyt, su Alfredu jie aptarė kažką, ką jam būtinai reikėjo apmąstyti. Gerbertas tik pasakė, kad Alfredą išleis sekančią dieną, vadinasi prieš pat lenktynes.
Grįžusi Arijana greitai persirengė jojikės drabužiais ir nuėjo į verandą. Ten jos jau laukė dėdė Gerbertas, su popietinės arbatos puodeliu rankoje. Liūtis buvo tarsi nuplovusi visą ore tvyrojusį karštį ir įtampą, vakarėjanti saulė leidosi apšviesdama ore kabančius dabar jau smulkučius, besibaigiančio lietaus lašelius ir kūrė nuostabią daugiaspalvę vaivorykštę.
- Matyt dabar joti neišeis, ar ne? - tarė dėdė Gerbertas Arijanai. – Žemė per daug minkšta, Tolmino tai būtų per sunku.
Arijana nenorėjo sutikti, jai atrodė, kad Tolmino tai būtų vieni juokai, tačiau pažvelgusi į išvargusį dėdės veidą mergaitė negalėjo prieštarauti.
- Tuojau paprašysiu arbatos ir tau, ką manai? - Nelaukęs atsakymo dėdė pašaukė vieną iš virtuvėje plušančių tarnaičių.
Laukdama arbatos Arijana pažvelgė į dėdę, kurio akys klaidžiojo kažkur toli. Tai pastebėjęs dėdė paklausė:
- Neseniai Marijona, tarnaitė sakė, kad gavai labai gražią puokštę, užmiršau anksčiau tavęs paklausti, nuo ko ji?
Arijana nusuko žvilgsnį. Tai štai apie ką dėdė galvojo.
- Nežinau.
- Mm?
- Nežinau. Tiesiog raštelyje nebuvo parašo. Užsiminta kažkas apie Monteano lenktynes...
Tada jai į galvą atėjo kita mintis. Raštelyje buvo palinkėta jai sėkmės... Monteano lenktynėse! Tas, kuris buvo jo autorius, turėjo žinoti kad Arijana dalyvaus lenktynėse. Tačiau sugaudyk dabar vėją laukuos, per vėlu... O gal tai buvo tik palinkėjimas gerai nešti mokyklos simbolius? Ne, nesąmonė, kažkokia painiava.
Tarnaitė atnešė kvapnią žolelių arbatą. Vos paėmusi didžiulį molinį puodelį į rankas, Arijana pajuto gaivų šilumos pliūpsnį, pasklidusį po visą jos kūną. Nugėrusi kelis didelius gurkšnius kvapiosios arbatos Arijana atsistojo:
- Manau man metas gulti. Tuoj sutems, o ryt laukia ilga varginanti treniruotė...
- Protingas sprendimas, jaunoji panele. Aš irgi tuoj ateisiu, - pažadėjo dėdė, tačiau Arijana vis dar lūkuriuodama stovėjo tarpdury. Dėdė nutaisė klausiamą žvilgsnį.
- Labanakt dėde, - pasakė ji ir nuėjo.
- Labanakt.
Mergaitė vikriai užbėgo laiptais į savo kambarį ir aukštielninka krito į lovą. Buvo gera taip gulėti, nors tai ir nepadėjo atsikratyti įkyrių minčių. Visi įvykiai sukosi jos galvoje. Tačiau Arijana buvo per daug išvargusi, kad apie juos galvotų, mergaitė nė nespėjo pajusti kaip užsimerkė ir kietai užmigo.

Paskutinė diena prieš Monteano lenktynes Arijanai buvo didžiulis išbandymas. Nuo pat ryto mergaitė nenusėdo nuo Tolmino. Jos atkalbėti nepavyko nei dėdei, nei kątik iš ligoninės grįžusiam Alfredui. Jojimu degė visas jos kūnas, o siela liepsnojo. Laiba trapi figūrėlė, patrakusiai lakstanti po maniežą traukė netgi daugelio praeivių dėmesį. Ypač tų, kurie buvo girdėję nepaprastus gandus apie ją. Visi stebėjo ją, o Arijana buvo tarsi akla bei kurčia bet kam, kas buvo nesusiję su lenktynėmis, Tolmino, ar ja. O laikas bėgo, trapios sekundės, minutės, ilgos valandos, atrodė, kad visai neseniai pakilusi saulė jau rausta ir leidžiasi, neseniai išdžiūvusią rasą pakeičia nauja. Praėjo ištisa diena ir pagaliau išaušo lemtingasis rytas. Tas rytas, kurio ji, Arijana, laukė visa širdimi ir taip pat visa širdimi bijojo. Kitaip neišėjo, viskas, susijęs su ja buvo iš visos širdies.
Vos nusileidusi laiptais virtuvėje mergaitė pastebėjo keistą reginį, prie stalo pusryčiavo Alfredas su dėde. Alfredas vis dar vežimėlyje, šiek tiek aptrankytas ir sutvarstytas po to incidento per lenktynes, tačiau puikio nuotaikos.
Vos pasisveikinusi, Arijana neiškentė nepaklaususi:
- Alfredai, važiuosi stebėti lenktynių?
- Mmhm, - palinksėjo jis ir numykė pilna burna. Tik sukramtęs ir pamatęs Arijanos žvilgsnį pridūrė, - bet šįsyk sėdėsiu paskutinėje eilėje.
- Dėde?
- Taip, Arijana?
Gerbertas nepakėlė į ją akių. Iškart išsiduos, jei sutiks tą nuginkluojantį jos žvilgsnį.
- Dėėėde,
- Važiuosiu, važiuosiu... Kad jau tokia proga, - ir jis sulankstė katik skaitytą laikraštį. - Mėgstu profesionalias žirgų lenktynes, - ir mirktelėjo jai.
Buvo dar labai ankstyvas rytas, kai jie išsiruošė važiuoti. Dėdė su Arijana padėjo Alfredui įsėsti į karietą, tačiau Arijana negalėjo važiuoti su jais. Juk kas nors turėjo atvesti Tolmino, dėl to mergaitė nusprendė, kad papildoma mankšta jam nepakenktų ir raita pradėjo žingsniuoti taku. Pakeliui ji užsuko į savo draugės Margaretos namus. Kiemas kaip visada buvo kruopščiai nušluotas, aplinka sutvarkyta. Netgi spalį, kai tiek daug lapų ir šiukšlių. Arijana nusėdo nuo Tolmino ir pabeldė į duris. Jas atidarė pati Margareta.
- Sveika, nesiruoši į jojikų lenktynes? - Paklausė Arijana.
- Ne, na nebent kas nors pakviestų, - sąmoksliškai mirktelėjo Margareta, - Palauk, aš tuoj susiruošiu...
Po kelių minučių, Margareta jau stovėjo prieš ją labai pasipuošusi ir šiek tiek suglumusi.
- Tu tikrai sakai, kad nenukrisiu nuo šito... Gyvūno?
- Čia Tolmino, tik neapsimesk kad nežinojai, palauk, aš padėsiu tau užlipti.
Arijana ištiesė Margaretai rankas ir šioji nepatikliai, labai lėtai ir atsargiai užsiropštė ant Tolmino. Tuomet abi lengva ristele, besišnekučiuodamos nujojo didžiosios aikštės link.

Joms atvykus jau visu garsu gaudė garsiakalbis, kurtindamas dalyvius ir baidydamas arklius. Aikštė buvo papuošta, maniežas paruoštas lenktynėms. Arijanai per nugarą nubėgo šaltas virpuliukas, pamačius visa tai. Margareta pastebėjo draugės nerimą ir pabandė ją nuraminti. Tarp ilgų žiūrovų eilių, Arijana susirado dėdę ir Alfredą. Šalia pastarojo kelioms minutėms jau buvo prisėdusi Malvina, su nepriekaištinga jojikės apranga, žvilgančiais saulėje ilgais kaštoniniais plaukais.
- Aš nueisiu atsisėst prie tavo dėdės, gerai? - tarstelėjo Margareta. Matau ten tuoj bus viena laisva vieta.
- Arijana linktelėjo, ji ir pati dabar mieliau ramiai sėdėtų tarp žiūrovų, šalia Alfredo, tačiau nebebuvo laiko dvejonėms. Akies krašteliu Arijana tik spėjo pamatyti ateinančią Malviną. Tai buvo pagrindinė jos priešininkė. Garsiakalbis suūžė šaižiu, ausis draskančiu garsu. Susirinkusieji atsisuko į vedėją, kuris liepė dalyviams užimti pozicijas. Arijanos vieta buvo už ketvirtosios pertvaros. Mergaitė drebėdama visu kūnu ristele nujojo link pertvaros, ragindama Tolmino. Ji stengėsi neperduoti savo jaudulio žirgui. Kol kas viskas klostėsi gerai. Vedėjas pranešė, kad bus penki ratai. Griežtai įspėjo nesistumdyti, nenaudoti kitų neleistinų veiksmų prieš varžovus. Galiausiai visi dalyviai buvo savo vietose. Į Alfredo vietą buvo atsiųstas naujas dalyvis. Minia nuščiuvo. Taip, kaip visuomet būna mirtina tyla prieš audrą. Arijana užsimerkė. Didžiulis beviltiškumo jausmas užliejo ją, noras, kad viskas greičiau pasibaigtų. Mintyse sukosi skaičiai: du, trys...
Pertvaros nusileido, tyla tarsi sprogo, Tolmino padarė didžiulį šuolį ir puolė į priekį. Arijana vėl pajuto tą susiliejimo jausmą, ji pasitikėjo Tolmino! Viskas jųdviejų rankose. Kanopų bildesys grąžino ją į tikrovę. Ji- ketvirta. Arijana sugniaužė vadeles ir Tolmino karčius. Nagi, pirmyn... Už posūkio padariusi manevrą Arijana liko trečia, prieš ją jojantis vaikinas spaudė iš visų jėgų, tačiau mergaitė matė, kad vargšas jo žirgas nepajėgs išsilaikyti dar bent vieną posūkį. Taip ir buvo. Likus dviems ratams jis pasidavė, Arijana liko antra. Priekyje šuoliuojanti Malvina šįkart tikrai nesiryžo pasiduoti. Ji buvo gerokai nutolusi ir turėjo tikrai didelę persvarą. Arijana beviltiškai ragino Tolmino, tačiau suprato, kad greičiau bėgti jis negali, mergaitė užsimerkė, viskas sukosi galvoje, aplink auditorija ūžė, staiga mintyse iškilo nuostabus moters atvaizdas, moters, labai panašios į ją. Besišypsantis, o akys, akys spindėjo visai kaip jos. Mergaitę užliejo didžiulis dar nepatirtų jėgų antplūdis, kažkas keisto, antgamtiško. Tolmino nė nereikėjo raginti, jis lėkė kaip vėjas. Ties paskutinio rato posūkiu Arijana pasivijo Malviną, du didžiuliai šuoliai, du žirgai ir dvi užsispyrusios jojikės- visa susiplakė į vieną. Finišo linija buvo peržengta, stojo mirtina tyla. Vėliau didžiulis ūžimas, Arijana tik suprato, kad turi patraukti Tolmino iš tako, atbildėjo žirgų kanopos, per liniją persivertė pustuzinis kitų raitelių su žirgais.