Paprastas pamąstymas kalbėjimo tema

Pradėjau tikėti, kad vis dar šį tą galiu,
Galiu pasakyt kas ne vien tik dienoraščiui liejama,
Ne tik prirašyti litrus praraugintų eilių
Tokių, kokias rašom naktim „nuo Jonuko Aurelijai“.

Galiu tau parodyt žodžiu, jeigu pats nematai
Kaip staipos skvere pakalnučių varpeliai,
Žiūrėk, šitaip pakelia galvas rimtai
Rugsėjį nukaut pasiryžę kardeliai.

Galiu tau lengvai apsakyti žodžiu ką jaučiu
Nesąmones pliauškia poetai, neva neįmanoma
Paseilinu pirštą ir mikliai žodyną verčiu,
Tiek žodžių skambių, tad kam pratylėti gyvenimą?

Numirsim-tylėsim. Užspaus nekrologais akis ir rankas,
Į burnas prikaišios vatos, kad nerodytum mirčiai liežuvio,
Įdės į dėžutę ir graudžiai paverkę užkas,
Ir liks tik tylėti bukai, kaip išskrostai žuviai.

Neisim dangum, bet kad Petras žmogus nekalbus,
Ir Viešpats, sako, nemėgsta tuščios beletristikos,
Tad sau sutaupysim neištartus šiandien žodžius,
Nebelsi grabe juk kitiems Morzės ritmų.

Todėl, patikėk, pasakysiu raštu, ar žodžiu
Ką šiandien matau, kuo tikiu, ką mylėjau,
Nes tik pagalvok - kaip trūnyt po žeme nuostabu,
Kai guli sau ramiai ir šypsais-“pasakiau ką norėjau“