ATOGRĄŽŲ PLAŠTAKĖ

Atvirai nepadoria, kilpom svyrinėjančia linija, tyčia nesumegzdama plyštančių vaivorykščių salto mortale, jinai lekia stangriu vidudenio oru - į meilės nuotykį, kurio niekuomet nebus tame riebiame, įkaitusiame sode: savo trijų dienų gyvenime ji niekad nesuras tokio pat begėdiškai margo, tiek pat lengvabūdiško partnerio.
        Einąs alėja vienuolis prisidengia skrybele akis. Siaubo pagauta siuvėja žiūri į spiegiantį kirminą, į tyškančią mėlynę, į oranžinius ruožus plevenančiuos paleistuvės sparnuos. Nėra prasmės prikalbinėti ją pakeisti gyvenimą arba suknelę: ji tėra skrendanti kirmelė.