mes taškysimės
rašalu
tu springsi savom seilėm
tuopat metu
bandydamas
iškosėt
tai ką
blogo
viduj
sukaupęs
delnus įtrinkim juodu moliu
po kūnus
lai
miljonai
laksto vabalėlių
lyžt galvutę
krimst
laižykim
kraują
saulėje
bedžiūstantį
krešėkim
iš vidaus
atverkime
burnas
užverskime
akiduobes
kiaurai į dangų
išgaruos
būtis
burnos
prilis
sūraus
iš jūros
///veneros lietūs*
kai skauda galvos
ta tuštuma
viskas
lie
jas
tave nuplaus. ///
gaidy
taip, tu
kapojantis manasias
žarnas
smailiu snapu
gaivališkai
besikaunantis,
minios trokštantis
riksmas
kraujo!
mus užlies
tuštuma
apakom
savaitėm
mes pripratę
prie tamsos. ššššš
srovena.
gličios
dienos
lauks.