Nebylių namai

Tyliai prasiveria kambario durys. Iš už jų iš lėto išlenda susivėlusi galva. Mėlynos akys lėtai apžvelgia tuščią kambarį, basos kojos atsargiai pėdina į virtuvę. Ačiū Dievui, ir čia tuščia. Drebanti ranka stveria puoduką ir panardina į pustuštį kibirą. Gerai, vandens dar šiek tiek yra. Godžiai ryjami sušilusio vandens gurkšniai - vienintelis triukšmas tokį ankstyvą rytą. Kiek lėčiau ranka grįžta atgal į kibirą, pasemia pilnut pilnutėlį puoduką ir atsargiai patraukia kambario link. Kad tik nepasigirstų žingsniai...
Po kelių valandų namai sujuda. Bet tai nebylių namai, todėl norint, kad tave išgirstų, reikia pakankamai garsiai, ir be jokio reikalo, atidaryti ir vėl uždaryti spintos duris, tyčia/ netyčia numesti nuo stalo kokį nedidelį daiktą (garsesnis triukšmas nebylius labai suerzina), ar pakeltu tonu persimesti keliais bereikšmiais žodžiais su lovos kaimynu, mat nebylių namuose sienos labai plonos ir dėl to iškreipti garsai sklinda labai greitai.
Nebylių namuose galima kalbėtis tik su tame pačiame kambaryje esančiu nebyliu, nes tik čia priešiškumas sumažėjęs iki nulinio. Tai leidžiama, o tai, ko nebylių namuose daryti negalima, nekonstatuoja jokios taisyklės. Nebyliai, atsiriboję nuo aktyvaus kalbėjimo organų naudojimo, turi pakankamai laiko suprasti, kas erzina kitus nebylius. Pavyzdžiui, negalima garsiai klausytis muzikos, žaisti kompiuterinių žaidimų, būti geros nuotaikos, kalbėti temomis, nesusijusiomis su oru, žemės ūkiu ir galvijų auginimu bei jų trąšų panaudojimu.
Palaužti nebylumą gali ir buvimas kartu. Todėl nebyliai turi savitą gyvenimo būdą, kai veikiama remiantis ne nusistatytu tikslu, o priklausomai nuo aplinkinių. Pavyzdžiui, jei nebylys užsinorėjo valgyti ir patraukęs į virtuvę ją rado užimtą kito nebylio, jis nė kiek nepasimeta, o persiorientuoja. Automatiškai. Atsigeria vandens ir grįžta atgal arba išeina laukan, demonstratyviai peržingsniuoja kiemu, už kampo kiek pastovi, bet galiausiai sugrįžta į kambarį. Kad vėliau pamėgintų iš naujo.
Nebylių namus galima laikyti savotiška globos įstaiga, nes juose galima gyventi tik iki pilnametystės ir dar šiek tiek. Papildomas laikas skirtas tam, kad potencialus nebylys-trukdis neturėtų laiko jaudintis  dėl kitos gyvenamosios vietos ar daiktų pergabenimo. Atėjus tinkamam laikui nebylys paprasčiausiai išeina pasiėmęs tiek, kiek paneša. Tam nereikia net turėti kitų namų, ar bent jau žinoti, kur eiti. Nėra jokių papildomų sąlygų.
Kas niekad negyveno nebylių namuose, tas gali pagalvoti, kad jie tokie būna nuo pat jų pastatymo. Bet yra visiškai atvirkščiai. Antraip, kam nebylių namuose sienoms ausys?
Tai namai, skirti tėvams ir jų vaikams, seneliams ir močiutėms, kartais naminiams gyvūnams. Niekas nestato namų galvodamas, kad jame niekad neskambės juokas, bet nebyliai - kas kita.
Ir tiesą pasakius, nebylių namuose nėra nė vieno tikro nebylio. Tik gal vienas kiek nebylesnis už kitus. Priklausomai nuo to, kiek jis kitiems sukėlė problemų ir kaip stipriai dėl to kaltina aplinką.