From my exercise book:Mistakes

Vaikysteje mes visi esame panašūs - mūsų gyvenimas susideda iš žaidimų, ledų ir kramtomosios gumos, o didžiausia tragedija mums yra kažkur pradingęs mylimiausias kastuvėlis. Bet kodėl gi praėjus daugeliui vasarų nuo to laiko, kai kartu žaidė smėlio dežėje, vieni žmonės yra vadinami genijais ir tampa visuotinio susižavėjimo objektais, o kitiems lemta būti tik nepastebima pilkos masės dalimi?
Kiekvienas suaugęs žmogus supranta, jog klaidos yra neatsiejama bet kokio mokymosi proceso dalis, tačiau kiekvienas vaikas tai suvokia žymiai geriau. Kodėl? Todėl, kad, nors ir kaip bebūtų gaila, teorija nuo praktikos skiriasi.
Ar esate kada nors stebėję, kaip vaikas mokosi žengti pirmuosius žingsnius? O ar kada nors matetė kūdikį, kuris pultų į gilią depresiją todėl, kad jam iš pirmų trijų bandymų nepavyko nueiti iki jį meiliai kviečiančios  mamos?
Deja, suaugusių žmonių pasaulis yra kiek kitoks nei seilinukų karalystė, ir jame pilna aktorių, kurie metė vaidybą vien todėl kad negavo vaidmens po pirmosios peržiūros, daininkų, kurie po to, kai juos nušvilpė nuo scenos daugiau niekada nedainavo, ir rašytojų, neatlaikiusių pirmojo kritikos pliūpsnio.
Atidžiai apsidairykite aplink. Beveik kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus gali papasakoti istorija apie savo svajonę, kuri niekada neišsipildė, ir tai yra be galo liūdna. Tačiau kodėl taip yra? Kas neleidžia žmonėms pasiekti savo tikslo?
Vaikui yra leidžiama nežinoti elementarių dalykų, klausinėti kvailysčių ir daryti klaidas. O kaip gi kitaip, juk jis tik vaikas! Tačiau neišvengiamai atėjus laikui nusimesti rožinius akinius ir įžengti į suaugusiųjų pasaulį žaidimo taisykles pasikeičia.
Nerūpestingi metai praėjo, užtenka būti vėjavaikiu ir svaičioti apie žvaigždes. Laikas pradėti praktiškai žiūrėti į gyvenimą ir tapti solidžiu ir visuomenės gerbiamu žmogumi. Galiausiai jaunuolis pasiduoda šiam dažnai apgaulingai švelniam ir nematomam, bet žudančiam visuomenės spaudimui pats to net nesuprasdamas, ir ima manyti, kad jis jau puikiai suvokia šį pasaulį ir jo dėsnius, ir jam, kaip tokiam protingam žmogui, nebevalia daryti klaidų ir užsiimti visokiomis nesąmonėmis.
Ir tą akimirką, kai žmogų užvaldė  pasipūtimas ir jis nusprendė, kad klaidų daryti nebevalia, jo tobulėjimas sustojo. Metai bėga ir bėga, o šio vargšo gyvenimas stovi vietoje, tačiau jis pats to nepastebi, tik kartais tiems, kas nori klausytis, pasakoja istoriją, jog kadaise svajojo tapti žymiu dailininku, bet niekada juo netapo.
Ir kiekvieną kartą, kai aš girdžiu tokį pasakojimą, mane apima begalinis liūdesys, nes aš žinau, kad kadaise tas žmogus buvo lygiai toks pats, kaip aš dabar, ir nuoširdžiai tikėjo įgyvendinsiantis savo svajonę.
Laimei, yra ir kitokių istorijų, tiesa, jų  žymiai mažiau. Kai kurie žmonės paprasčiausiai atsisako sutikti su jiems bandomomis primesti nuostatomis ir žaidžia pagal savo taisykles. Jie ir toliau klausinėja kvailysčių ir daro galybės klaidų. Jie tiki, kad gali pakeisti pasaulį nepaisydami pirmųjų žilų plaukų. Ir žinot ką? Jie jį pakeičia.
Tomas Edisonas atliko dešimt tūkstančių nesekmingų bandymų kol sukūrė elektros lemputę. Kartą vienas jo draugas pastebėjo, kad dešimt tūkstančių klaidų yra daugoka. Galbūt jo tiesa. Tačiau jis niekada nesukūrė elektros lemputės.