Raktas

Saulė blyški, beveik pamėlus, apgaubta pilkai melsvo debesies. Kaip rudenį. Praveriu langą ir dvelkteli lietaus, dulksnos, liūties – vandens – nuojauta tvankaus oro gūsiu.

Kambarys jau beveik tuščias. Liko kėdė ir stalas, viena trumpesne koja.

- Šlubį  paliksim – nusprendė vakar, - Patys išmes jei neprireiks.

Šlubis vienišas kambario vidury, prisėdu šalia jo ant kėdės – randuotas paviršius – įremiu kaktą ir žiūriu į grindis. Aiškiai, lyg į mikrofoną, į langą atsitrenkia pirmas vandens lašas. Antras. Ir prapliumpa. Pritemsta ir šlubio randai nebe taip matyti.

Mano rankų oda papilkėja, pasidaro visai pilka. Nekenčiu pavasario liūčių. Į duris beldžiasi, rodos abiem kumščiais. Tvirtai, ritmingai. Krupteliu – prabundu – beldimas jau lyg kovos būgnas – verčia duris. Mane išpila prakaitas, lietus sprogdina langą, susilieja su beldimu ir galiausiai jau mano pačios širdim ima dunksėti galugerkly.

- Kas? – surinku negarsiai, durys kartoninės -  plonos.

Beldimas nutyla. Kažkas už jų žengia žingsnį atgal. Tyla. Tik lietus plaka.

- Butas ke-turasdiešimt devintas? – balsas.

Aš jau žinau kaip jis atrodo, beldėjas. Žinau koks jo veidas, akys, lūpos, žinau, ką jis dėvi, ką avi, žinau kaip kvepia, pažįstu jo žvilgsnį, glosčiau jo plaukus – galiu atspėti, kuomet jis atsidus. Aš jį sapnavau. Sapnuodavau. Vis tą patį sapną.

- Devintas. Taip.
- Keturiasdešimt?
- Taip.

Taip. Taip. Visas mano nekantrumas ir įtampa susigeria į durų rankeną lyg į žaibolaidį, trūkteliu – raktas. Trenkia per kūną – iki pirštų galų – pamuša kelius, susverdėju – raktas. Kur raktas.  Jo nėra kur ieškoti – kambarys tuščias – tik šlubis ir kėdė, kėdė ir šlubis, grindys ir sienos – nėra, nėra kur ieškoti rakto. Priglundu prie durų, klausau. Kvėpuoja per žingsnį.

- Palauk!

Už durų nekantriai sutrepsi. Tuoj atsidus. Puolu į virtuvę, į vonią, suku ratus po tuščią kambarį kaip alkanas šuo. Nežinau ar lyja, ar vėl beldžia. Bu tas k e tu rias de šimt de vin tas į lan gą į du ris, į ma ne – atplešiu langą ir lietus skaudžiai plieskia į mane lyg visas tūkstantis vandens raktų – ir aš akimrksniu nurimstu. Nusišypsau ar beveik nusijuokiu, veidas lange išsikreipia kažkokia idiotiška mina.

Du žingsniai atgal - virš šlubio palubėj žiba raktas. Už durų kosteli. Ir tolsta. Sapnavau daug kartų. Susižvalgau su langu. Grindyse plečiasi vandens  klanas – lietus nesiliauja. Raktas žiba prietemoj – pačioj palubėj, prilipęs – prilipdytas man vis tiek. Aš lipu ant kėdės, lipu ant tirtančio šlubio – tiesiu savo papilkėjusią ranką link lubų, link rakto – švelnus driokstelėjimas permuša lietų, perskrodžia tylą, kambarį, durų spyną, laukujį koridorių, laiptinę, gatvę, kvartalą, miestą, kitą miestą, pasiekia trečią miestą, galop teškiasi kažkur į balą. Ir jį permina tūkstančiai kojų.