Vienos ligos istorija

- Labas rytas. Šiandien nebeskauda?
- Labas. Tai kad skauda, dar ir kaip.
- Bet nelabai skauda?
- Juk sakiau, kad LABAI. Duokit nuskausminamųjų.

        Linos nemėgau nuo tuomet, kaip pirmą karą įžengė į mano palatą su vaistų pripildytais lašelinės maišeliais. Irzliai stūmėsi ratukinę lašelinę ir kažką burbėjo sau po nosimi. Niekada nemačiau jos tvarkingai susišukavusios plaukus. Šiek tiek pilnoka, nuolatos beprakaituojančiomis plaštakomis, kurias kas keliolika sekundžių nervingai perbraukdavo per baltos uniformos skvernus.
        Gyvendamas ligoninėje sužinai daug įdomybių. Gyvenimo istorijų, palėta besirutuliojančių už balsvų ligoninės sienų. O čia viskas tarsi apmirę. Laikas – sustabdytas.
        Lina savindavosi viską: nuskausminamuosius, kurių, atvirai pasakius, reikėjo tiek man, tiek senatvės „nepatogumus“ kenčiančiai jos motinai. Keleto maisto porcijų dažniausiai nepasigesdavo niekas. Su vilnonėmis kojinėmis, skirtomis vos bepajudantiems dvyliktos palatos ligoniams seniams, buvo sudėtingiau. Visuomet manydavau, jog eilinis ligoninės daiktų pasisavinimas užtrauks ligoninės vadovybės nepasitenkinimą, tačiau Lina, rodės, buvo atspari bet kokiems neigiamiems vertinimams jos atžvilgiu.

- Jaunas esi, gali ir pakentėti.
- O kam kentėti, jei galiu ir mėgautis savo liga? – atsainiai atšaunu.

Tylus šnopavimas visuomet reikšdavo, jog Lina nepatenkinta. Siunta. O man nė motais.
Sukandęs dantis sugeriu į save vaistų dozę. Nežmoniškai suskausta subinę. „Nekenčiu ligoninių“ – šmėsteli tūkstantis trys šimtai dvidešimt septintą kartą ta pati mintis.
Trigarsinis uždaromų durų trenksmas. Išėjo.


- Kurioje vietoje tau skauda?
- Štai čia, aha... – net sušunku, vidutinio amžiaus moteriškei, prisisegusiai „vyr. daktarė“ statusą, pajuodusiomis didelėmis raidėmis besišypsantį iš ant krūtinės prisegtos kortelės, šaltomis rankomis beminkant mano pilvo apačią.
- Veikiausiai persivalgei bjauraus maisto. Manyčiau, jog nieko tokio, taigi... – grėsmingas tėvo žvilgsnis padeda jai suprasti, jog kalba ne tai, ką turėtų. – Na, surasime ligoninėje lovą, kokiam kampe pastatysime, naktį praleisi čia, maža ką.
        Tėvas jautėsi lyg nugalėtojas. Aš mintyse visus šaudžiau įsivaizduojamu pistoletu ir bėgau tolyn nuo ligoninės, vengdamas net atsigrįžti atgalios ir pažvelgti į milžinišką, penkių aukštų oranžinių plytų pastatą.
Kuomet bešlubčiodamas įėjau į palatą, pamačiau savo kaimynus. Palata „kam virš 60“. Puikiai pritapsiu. Dėbteliu kairėje pusėje gulinčios susirietusios žmogystos link. Nuleidžiu akis ir panyru į save. Nejauku. Negera...

- Na, dabar gali pasinaudoti proga: perkirpti lašelinės kateterio laidelį, įleisti truputį oro... Jis lėtai slinks mano rankos venos lin, lengvai įsirangys į mano kūną, tūžmingai brausis mano širdies link, o paskui - baba. – nusišypsau balta, išsekusia šypsena.
Tėvas visuomet suprasdavo mano humorą. Ir kas slypi už jo. Baimė. Vyniodavau savo jausmus į vatą, lyg krikštolines lemtupes, kurios gležnai dūžta vos pamačiusios plačią erdvę aplink save ir... kitas lemputes. Kvailai.
Baimės ligoninėms ar gydytojams nejaučiau niekada. Nemėgau. Nerimas slypėjo kažkur viduje, paslapčiomis rydamas mano mintis, traukdamas į save ir nekaltai, ironiškai besišypsodamas. Todėl ir aš, kuomet mano venomis ėmė tekėti trečias lašelinės maišelio skystis, prisodrintas penicilinu dvokiančių vaistų, seselei bereguliuojant žaismingų lašų pagreitį, kvailai šypsojausi. Iš dešiniojo kampo, pasirėmusi subintuotą galvą, į mane žvelgė blausioje šviesoje nuvargusiai susirietęs siluetas.
- pacanas. – ir nusisuko.
Aš taipogi pasiverčiau ant kito šono.



- Šiandien norėsi košės?
- Igori, kiek aš galiu valgyti tavo išėdas. Nebenoriu.
- Matai, jei prasta nuotaika, tai jau nebe maistas.
- Atsiknisk.

Pirmą kartą Igorį pamačiau kitą rytą, atsibudęs gaivalingai nušviestoje pavasario saulės palatoje. Geltonai balsvos ligoninės sienos, turėjusios raminti irzlias sielas, mane veikė priešingai. Lyg kiaušinio tryniu nuteplioti sienojai man tiesiog badė akis. Smulkmenos mane žudė. Norėjosi gauti milžinišką tušinuką, ir naktį atsikėlus didelėmis, ne, milžiniškomis raidėmis užrašyti: „jei neperdažysit sienų, nutepliosiu jas rudai. Šūdu. “
Jaunas vyras, Igoris, buvo ką tik perkeltas iš reanimacijos į mano palatą. Gulėjo sau, trečioje lovoje nuo manęs, ramiai skaitydamas. Nužvelgęs nepamačiau nieko neįprasto. Tik baltą it popierius veidą, pasislėpusį už keletą dienų neskustų šerių. Labai tinkantis vaizdas prie šlykščių, balsvų sienų.
- Sesele, ei, sesele – staiga išgirdau ramiai, tolygiai sušunkant. – kitokio šlamšto, skaitalų nebeturit? Šį jau perskaičiau.
Nedrąsiai stebėjau jį. Nuo pirmųjų akimirkų pasirodė kitoniška, - valdingumo ir nepaaiškinamos ramybės kupina, - žmogysta.
Staiga pasisuko į mane ir tarė:
- Ligoninėse visuomet taip. Nuperka pačius neįdomiausius šūdskaitalius, kad tavo dienos čia taptų dar banalesnės ir niūresnės.
- Kalbi taip, lyg būtum etatinis ligoninių lankytojas – neatsispyriau pagundai įgelti.
- Taip ir yra. – ramiai, neatitraukdamas akių nuo palatos durų, atsakė jis.
- Tuomet tau labai pasisekė. Visuomet šiek tiek pavydėjau žmonėms, kurie susigyvena su ligoninėmis ir taip ramiai, giedru veidu gali gulėti šlapimu ir vaistais dvokiančioje palatoje, skaityti žurnalus ir nuolatos šaukti seseles. Aš čia pirmą kartą. Ir paskutinį.
- Bravo, - sugriaudėjo skardus, netikėtas juokas. – būtent tai aš nuolatos ir darau. Igoris.
- Kas igoris? – apsimečiau nesuprantantis ir pats nusijuokiau.
- Barsukas, gulintis ligoninės palatoje.
- Tomas. – ištiesiau ranką. – Deja, o gal ir gerai, bet paspausti tau rankos nesugebėsiu. Arba nepasieksiu.



Vis dar mačiau atkištą lėkštę, pilną skaniai pridrėbtos bulvių košės ir liesą Igorio ranką, belaikančią ją.
- Juk supranti, kad tai ne pasaulio pabaiga, Tomai. – šypteli.
- Būtent, mes abu kuo puikiausiai suprantame, jog čia – galinė mano gyvenimo stotelė. Stop. Eik šalin.
- Sušiktas pesimistas.
Nuėjo, nebeatsigręžė. Gulėjau susisupęs į gruodžio žemė sukausčiusio sniego baltumo kaldrą, nors buvau visas išpiltas prakaito. Žvelgiau už lango atkaltės, į mėlynai paraudusį pavasarinio ryto dangų, tarsi susigėdusį, jog esąs toks gražus. Vienuolikta diena ligoninėje buvo lemtinga.



Niekuomet nemaniau, jog mane su šeima jungia kokie nors saitai. Jokios šilumos, pasiaukojimo, universalios meilės užuomažgų. Tik materialiniai mainai. Tik pareiga, vertusi rūpintis, nepalikti, neužmiršti.
Klydau ir kvailai tikėjau savo susikurtu „vargšo“ modelio. Velniai griebtų, vertinu tik savo. Savo pastangas, norus, prašymus. Įsakymus.
Motina atvažiuodavo manęs aplankyti kiekvieną dieną. Sėdėdavo, tylėdavo. Dažnai žiūrėdavo pro langą. Mes nemokėjome šnekėtis. Tik ne tokia kalba, kuomet girdi. Būdavo dienų, kuomet tepasikeisdavome „labas“, o visą vizito laiką skęsdavome tyloje. Pirmuosius kartus ji buvo nejauki, nežinojau, kaip legtis, ką daryti, dėl to mintyse sukdavosi „greičiau išeitų“. Vėliau supratau ir pripratau. Jai buvo sunku, nors mano liga – primityvi.
Atsimenu, tik trečią dieną atėjusi išdrįso paklausti „kaip operacija? “. Paskubomis atsakiau „gerai, mama“. Norėjau kažką tarti, tačiau nepaaiškinamas barjeras neleido ištarti žodžių, kurie taip ir pasiliko nebylūs, bedvasiai. Manyje.
Kuomet ateidavo tėvas, šnekėdavomės nuolatos. Paviršutiniškai. Juokdavomės, nors bekvatojant pilvą skaudėdavo lyg pjaustant puikiai išgaląstu peiliu.
- Matei tą seselę? Va ji tave tai greit pagydytų.
- Kurią?
- Tą, kuri su klizmos rinkinukais nuolatos koridoriuje sukiojasi.
Juokiamės. Tai Monika, dručkė trečiojo aukšto seselė, dažniausiai pagyvenusiems ligoniams statanti klizmas. Žinoma, kuomet jų prireikia. Tačiau mūsų su tėvu pokalbiuose ji – savamokslė vidurių laisvintoja, kuri „nubaudžia“ klizma bemiegančius pacientus.

Niekuomet nesupratau, kodėl taip alternatyviai skyrėsi mano santykiai su tėvais. Abu jie buvo labai panašūs, skyrėsi tik keliomis, nereikšmingomis charakterio savybėmis.

Ir tuo pačiu metu aš niekad jiems neatleidau.


Vos spėjau susipažinti su Igoriu, į palatą įėjo Lina, kurios tuomet dar nepažinojau. Išvertusi riebaluotą pilvą, kairėje rankoje – lašelinės stovas, nevalyvai apglėbtas prakaituotų pirštų. Paskui ją – chirurgas. Pasisveikinę su kitais ligoniais, jie priėjo prie manęs.
- Na, kaip pilvas?
Pažvelgęs į Liną net nusisukau. Nemėgstu tokio tipo žmonių.
- Geriau, nei vakar, blogiau, nei prieš jums ateinant. – dėbtelėjau į Linos pusę.
Eilinis pilvo spaudymas ir „čia skauda? “, „aaa... čia jau nebeskauda, taip? “. Eiliniai mano linktelėjimai. Jie ką, nori mano skausmų lokalines vietas išmokti mintinai?
- Teks operuotis. Apendicitas.
Nieko aš nesakiau, nes manęs per daug nenustebino. Mintyse keletą minučių pakeiksnojau tėvą, parūpinusį man vietą šioje skylėje.
Susiraukiau., apsiklojau patalyne ir apsimečiau besnaudžiantis.
- Daktaras jau išėjo, gali gaivaliotis. – išgirdau ramų igorio balsą.
- Ačiū, kad leidote, pone. – eilinį kartą sodrinu atmosferą ironija.
- Elgiesi kaip mažvaikis. Apendicitas – keletas dienų ligoninėje ir galėsi dingti į visas keturias puses. – taip abejingai, tarsi straipsnis geltonojoje spaudoje, kurį jis, tai betardamas, skaitė, rodėsi, esantis labai įdomus.
- O pats? Nežinia ko čia guli, sau skaitai ir visus mokini, kaip gyventi. – atsikirtau. Patiko man to vyruko povyza šioje situacijoje.
- Ne visus, o tave. O guliu ne šiaip. Jei norėčiau pailsėti – važiuočiau į kurortą. – kreivai šypteli, nenuleisdamas akių nuo laikraščio.
Įdėmiai nužvelgiu jauno vyro kūną, rūpestingai apklostyt1 balta, iki gailesčio švaria patalyne. Galva – viskas tvarkoje. Rankos, pečiai... Nesuprantu. O jis padeda laikraštį ant lovos staliuko, pasisuka mano lovos pusėn.
- Pametėk savo šlepetes, ką?
- Savo neturi?
- Būk geras, savo nepasiekiu.
Mestelėjau.
- Gražios. Kur pirkai? – pamatęs kainą, keturis su puse lito, bando juokauti.
- Maxima. Visų vaikų svajonių išsipildymo vieta. Bet kad atiduosiu – nesitikėk.
Staiga pamatau vieną jo koją, ant kurios jis palėta užsimaukšlino mano mestąją šlepetę. Atkloja kitą koją...
- Vajėj, ir kaip man dabar užsimauti kitą šlepetę? – tai pasakęs ima juoktis, o aš įsispitriju į koją. Koją, kurios nėra.




Operacinė paruošta. Man laikas. Nebijojau. Kažkaip nerūpėjo, vis mąsčiau apie Igorio koją, o svarbiausia, apie jo santykį su ja.
Akimis lydėjau blausias lempas, nusėjusias lubas, galvodamas, kad kuo greičiau šis nesusipratimas išsikvėptų, baigtųsi ir galėčiau toliau gyventi savo niekam neįdomius rytojus, su skaisčiomis problemomis, pilkais atspalviais nuspalvintais sapnais ir kokčiai neįdomia realybe...
Operacinė dvelkė nepriekaištinga švara. Persikreipęs dėbtelėjau į daugybę taisyklingai, pagal dydį ir paskirtį sudėliotų chirurginių skalpelių. Keturios meteriškės, guviai besijuokiančios, zujo aplink mane: odiniu diržu perjuosė liemenį „kad operacijos metu nesugalvotum iškeliauti namo“, kryžiumi ištiesė rankas, taipogi surišo, į veną įsmeigė naują kateterį, kuriuo palėta į mano kūną ėmė brautis miegas. Stebėjau skubančius lašus, griūnančius iš lašelinės, nenumaldomai besileidžiančius žemyn mano kūno link ir apysaldžiai pasklindančius mano venų raizgalynėse, vis labiau įsisūbuojantį miegą, besisupančias kažkur tolumose beaidinčias mintis, garsus, besiliejančius į vientisą, kažkur pradingstančią giją. Stengiausi neužsimerkti, varčiau akis lyg krantan išmesta žuvis, desperatiškai stebėjau tai vieną, tai kitą moterį. Juokas, sklindantis iš flegmatiškų burnų duslėjo, tirštėjo, rodėsi, užpildė visą operacinę.
- O, žiūrėk, koks jo pimpalas! – teišgirdau.

Ratukai įkyriai braižė marmurines, prabangias ligoninės koridoriaus grindis. Kažkas mane supo, kažkas bėgo šalimais, laikydamas mano ranką. Lempos, ankščiau buvusios ryškios, dabar lyg spurgai negražių gėlių, tapo nepastebimos, išnykusios abejingume ir ore betvyrančiame tirštame rūke. Darėsi sunku kvėpuoti, kažkas šaukė „Defibriliatorių. Duokit man defibriliatorių! “. Šmėstelėjo tėvo veidas, kaip niekad išraižytas rūpesčio. Nevalingai nusvirus galvai kiton pusėn, pastebiu balsvas sienas. Supykina. Vos įstengiu užsimerkti ir paskęsti nežinomybėje.

- Ar žinai, kur randiesi? – išgirstu minkštą, malonų pagyvenusios moters balsą.
- Deja, tačiau žinau. Ligoninėje.
- Gerai... Vos išsikapstei, jaunuoli. Komplikacija, nepaaiškinama ir netikėta, atsitiko. Paimsime iš tavęs kraujo, dar šlapimo turėsi duoti.
Tik dabar pajutau pilvo apačioje įkyriai įsispraudusią, pripildytą pūslę.
- Kad ir visą bidoną.
- O tau neįdomu, kas atsitiko? – keistai dėbteli žilstelėjusi, penktą dešimtmetį bebaigianti reanimacijos darbuotoja.
- Ne itin. Galite eiti. Noriu vienas čia padrybsoti. – bandžiau nusisukti, tačiau neišėjo pasijudinti nė per centimetrą. Pilvo apačioje, pjūvio vietoje pajaučiau rūgštų tempiantį skausmą. Sudejavau.
- Ot šūdas...
Ir čia sienos buvo balsvos. „Jos mane persekioja“- pamaniau. Nejaugi negaminama kitos spalvos dažų...? Iš abiejų pusių pakabintos plastikinės, sintetinės perskiriamosios reanimacijos užuolaidos. Mėlynos. Bent šiek tiek gyvasties. Tolėliau – krauklė, kurios staliukas pagražintas neskoningais jurginais, nežinia iš kur gautais šiuo metų laiku. Laikrodis, kabojęs ant sienos tiesiai prieš mano akis, rodė dvidešimt aštuonias minutes po devynių. Ryto. Nieko nesupratau.
- Atisprašau, šis laikrodis rodo gerai? – nepatenkintas paklausiau aplink zujančios tos pačios moteriškės.
- Taip. Operaciją tau darė vakar, atsibudai po geros paros. Sakiau, kad buvo komplikacijų. Bet niekas nesuprato, kas tau atsitiko.
- O aš sakiau, kad nieko nenoriu žinoti. Bet.... kada mane paleis? – sausai šyptelėjau.
- Nežinau, vaikeli. – šypsena.
Suskaičiavau beleidžiantis ketvirtą dieną ligoninėje.




Turėjau tūkstančius laisvų, niekam nerezervuotų minučių galvoti. O kas man beliko? Prisimindavau smulkiausius atsitikimus, juos analizuodavau, mintyse žaidžiau įvairiausius žaidimus, aiškindavausi prasmes. Ir apgaudinėdavau save, jog viskas paprasta ir primityvu. Jog primityvus mano gyvenimas, o jo dėmenys nesutepti, skaidrūs, tikri. Slėpiausi pats savo įsitikinimuose, nesileisdamas į pamirštų užduočių voratinklius. Nesugebėjau atleisti nei tėvams, nei pasakyti sau tikrųjų tiesų.
Kuomet visu sudėtingumu užgriūdavo vaikystės atsiminimų lavina, apsimesdavau, jog man reikia pagalbos. Kviesdavausi seselę, padėjėją, daktarę, besistengdamas ar bent jau naiviai tikėdamasis, jog nuvysiu šalin nepageidaujamas, skaudžias mintis.
O prieš akis – kuo toliau, tuo dažniau – tik tai.

Šaltas ankstyvo pavasario pavakarys. Motinos namuose nebuvo. Tėvo – taip pat. Motina – gastrolėse su muzikine grupe. Palanga, Nida, Klaipėda ir panašiai. Supratau...

Pasuku galvą mėlynų užuolaidų link. Kažkas už jų dejuoja. Keletas daktarų atskuba, pašnibždomis kalbasi. Norisi prasmegti į nežinią.

Atismenu, laukdavau. Nuolatos įsispitrydavau pro langą ir stebėdavau keliaujančius žmones. Skubančius į namus su pilnais krepšiais apelsinų, skaniai kvepiančių šiltais kraštais ir rūpestinga šiluma. Šimtai automobilių, vis dingstančių už posūkio. Dažniausiai tėvo ieškodavau tarp jų. Žalsvos „opel astra“ su viena nedegančia lempa. Su niekuo jos nesumaišydavau. Valandų valandas rymodavau, snaigėms besisukant ir grakščiai lūžtant ant medinės palangės, vienišam rudenio lapui prašokus namo kampą, įsikibusiam į vėjo atlapus... O paskui bėgdavau prie kito lango. Mokykla ir ilgas ilgas, žvyruotas kelias, pasibaigiantis už darželio tvoros. Kartais pamatydavau jį čia, spėriu žingsniu bežengiantį namų link.

- Sesele, man skauda. – paprašiau dar vienos nuskausminamųjų dozės. Kažkodėl labai atsainiai plėšiausi iš operacijos skausmų glėbio. Žaizda nenorėjo trauktis, gyti.

Motina grįždavo kartkartėmis. Dažniausia matydavau ją legvai įkaušusią, rauvais skruostais ir didžiuliais, garbanotais rusvais plaukais. Įnirtingai skėsčiodama pasakodavo abejingai nusiteikusiam tėvui savo gastrolių nuotykius ir visi žinojome, jog netrukus išgirsime eilinį „rytoj vėl išvažiuoju. “.
Tačiau būdavau laimingas, kai ji grįždavo. Tuomet ir tėvas būdavo namuose. Nepaisant dažnų kivirčų, kartkartėmis susėsdavome vakarienės visi kartu. Raudonasis vynas, mums su broliu – po keletą vanilinio šokolado skiltelių. Išsimozoję dažnai susipešdavome, nepasidalindavome šokoladu, tačiau kiemo arenoje buvome vieningi ir palaikydavome vienas kitą vietinėse peštynėse.
O po to – ištisos savaitės laukimo. Tokio mažo, tačiau vis labiau suprantančio devynmečio sieloje.



- Sveikas, Tomai. Šiandien tave perkelsime į slaugymo palatą. – pranešė po apžiūros gydytojas Petruškevičius. Kažkodėl būtent tik šį, žilą, aukštaūgį vyrą vadindavau pavarde.
- Jau pats laikas. Jūsų reanimacijos slaugytoja visiškai neturi humoro jausmo. O ir 7 dienos reanimacijoje jau vimdulį kelia – įvairovės norisi. Beje, kada dažysite ligoninės sienas? – paklausiu ir šypteliu. Dažnai erzindavau ligoninės aukštesniuosius pasirinkus neskoningą ir bjauriai nuteikiančią pacientus (na, tiek to, bent jau mane) sienų dažų spalvą.
- Liaukis Tomai, šioje vietoje neperspausk.
- Bet... Ai. – kažkodėl akimirksniu sugenda nuotaika.
Ratukais irtis ligoninės koridoriais man visuomet patiko. Vienintelis dalykas. Tuomet jaučiuosi lyg erdvėje, kurioje neveikia jokie traukos dėsniai. Malonus jausmas.
Įstumtas, lyg paketas permestas į palatos lovą, likau vienas. Gavau vienutę! – apsidžiaugiau, tačiau laikui bėgant džiugesys slobo ir vis labiau panešėjo į apkerpėjusią, nepasijudinančią, tingią vienatvę.
Bevakarėjant palatos lubomis slinko paslaptingi, kažkur iš už lango betūnantys šešėliai, baugiai slystantys spintos link. Jau kelias valandas nejudėdamas gulėjau ir skaičiavau bebėgančių minučių pulkus. Bandžiau atsispirti eiliniam vaikystės prisiminimų antpuoliui. Dantis už dantį.
Pirmą kartą prisimenu supjaustytą pilvą. Bandau paliesti, tačiau neatsargūs judesiai sukelia bjaurų skausmą. Nemaloniai atsidūstu. Kažin kaip atrodo tas apendicitas? Visuomet jį įsivaizduodavau kaip milžinoško dydžio kirminą, riebų, gleivėtą, nemalonaus kvapo, prikimštą įvairiausio šlamšto: saulėgrąžų lukštų, vaikystėje prarytų kinderio detalių, galbūt vienas kitas papuvęs nuišvirškintos mėsos gabalas. Visuomet analizuoju iki smulkmenų, tačiau tuomet jau buvo per daug. Ryškios fantazijos vaizdinys kėlė šleikštulį.
Paėmiau tėvo atvežtą mobilųjį. Parašiau pirmąją žinutę draugui „sveikas, aš ligoninėje. Mane pjovė kaip riebią kiaulę. Atvažiuok ant mėsos dalybų, parinksiu riebesnį kąsnelį“. Netrukus atskrieja „A kiba girtas?: D Eik miegoti“. Įdėjau mobilų į stalčių. Velnias, eilinį sykį mano humoristiška ironija nė velnio nekvepia realybe. Pasisukau vos įmanomu kampu ant šono ir palėta grimzdau į šiltą snūdesį, kuomet suskambo telefonas. Tingiai pasiverčiau, beburbėdamas ištraukiau iš pakrypusio stalčiaus telefoną.
- Labas. Kažkaip pagalvojau... Tu čia rimtai? – išgirstu Marijaus balsą.
- Ai, žinok ne, nusprendžiau dingti savaitei laiko, o dabar pokštauju. – irzlumas ir miego poreikis pamažu pradeda imti viršų.
- Tai rimtai kaime kiaulę pjovėt? Galėjai ir pranešti, kad išvažiuoji.
- Mariau, paskaityk mano žinutę dar kartą.
- Bet...
- Paskaityk ir tada paskambink.
Padėjau ragelį. Nusišypsau, kuomet po keliolikos sekundžių vėl suskamba telefonas.
- Nu čia tai geras. Galvojau eilinis tavo triukas... Kas tau ten atsitiko? – jaučiu susijaudinimą, tokį retą svečią abejingo žmogaus gyvenime.
- Apendicitas. Ir komplikacijos kažkokios.
- Atvažiuosiu rytoj.
- Gerai, jei atsiveši Juditą. Be jos gali nė nesirodyti – prunkšteliu į ragelį, tarsteliu „labanaktis“ ir nutraukiu ryšį.
Šypsausi. Užmiegu gromulodamas saldžią fantaziją su nuoga Judita pirmame plane.


Atsibudęs aštuntos dienos rytą išvystu Igorio veidą. Nustembu. Tuomet staiga mintys kryptingai sugrįžta prie matyto nemalonaus vaizdo – amputuotos kojos ir žmogaus, besišypsančio ir nė velnio nesigailinčio savęs „kodėl MAN taip atsitiko?... “
Igoris buvo pasiutiškai stiprus bei šaunus žmogus. Tą rytą, stačiokiškai paklausus apie nežinion pradingusią jo koją, jis be skaudesio papasakojo savo istoriją.
- Aš narkomanas, Tomai. Dėl kvaitulingo ne šio pasaulio skonio paaukojau koją. Bet buvo verta.
Išvertęs akis dėbteliu į jį.
- Juokauju. Tai mano klaida, tačiau nesigailėsiu visą gyvenimą. Niekada negydžiau savo sielos savigrauža, niekada nebandžiau bent mintimis ištaisyti savo nuklydimų ir siaubingų dalykų, kurie įvyko mano gyvenime.
- Bet... kaip? – nesupratau ir bukai žvelgiau į žmogų, kurį, nepaisant visko... gerbiau. Gerbiau narkomaną, kuris atrodė oresnis ir žmogiškesnis už mane patį, gulintį ir mintimis galabijantį savo masiškai bežūstančius neuronus.
- Paprastai. Neturiu tam laiko. O tu čia guli, bezdi ir burbi dėl kelių dienų, praleistų ligoninėje. Liaukis.

Tądien atsikėliau iš lovos. Nebeegzistuojantis apendicitas it milžiniškas svarmuo traukė žemės link, tačiau šiaip ne taip, susilenkęs išsliūkinau su Igoriu į koridorių. Svaigo galva, pro šalį pėdinantys senukai atrodė lyg pamėklės, bedvasiai kūnai, kurie įtariai svirduliavo. Rėmiausi į sieną ir draugo vežimėlį.

Veik visą dieną praleidome drauge. Nuolatos kalbėjomės. Aš dažniau burbuliavau, tiesą sakant, tačiau žvilgtelėjęs žemyn, ties Igorio kojomis, užsikirsdavau.
Prieš pat vakarienę ėjau iš proto. Man buvo giežtai uždrausta ką nors valgyti, o Lina, kiekvieną kartą įėjusi į mano palatą, pirmučiausia patikrindavo stalčius, spintą, ar nepasislėpiau kur maisto.
- Jei nori pasivogti maisto, eik į virtuvę, čia jo nėra. – geldavau. O ji šnopuodavo.
Pamačiau Igorį, kuris užtikrintai nuvažiavo link išrikiuotų, vakarienei paruoštų puodų. Kotletai. Bulvių košė.
Tą vakarą valgiau. Visai nesidrovėdamas ir nė negalvodamas, jog galiu pakenkti pats sau. Ėmiausi vadovautis Igorio gyvenimo taisyklėmis.



- Turime tyrimų rezultatus, Tomai. – vienuoliktos dienos rytą, šeštadienį, išgirdau tariant gydytoją.
- Ar man tai būtina žinoti? – šypteliu. Gera nuotaika, prisitaikius net prie šlykščiai gelsvos sienų spalvos. Tos kelios dienos, praleistos su Igoriu, ėmė nenumaldomai keisti mano pasaulėžiūrą. Nemeluosiu, galbūt dirbtinai įsivaizdavau, kūriau estinčią realybę, tačiau buvau įsitikinęs – man tai į gera.
Penktadienį lankėsi ir Marijus su Judita. Kvailiai, atvežė saldainių, kuriuos vėliau patys ir suvalgė. Negalėjau nė žiūrėti. O Judita nebeatrodė tokia seksuali. „Neskoningai nudažyti plaukai“ – tikinau save, tačiau žinojau, jog ne tai. Nepasiilgau jos, o bučinys, pasisveikinimas, tebuvo šaltas lūpų prisilietimas, neperteikęs tos žiežirbos, kuri visuomet mus sušildydavo jau apsikabinus vienas kito pečius.
- Tau leukemija. – išgirdau tariant gydytoją išnirus iš netolimos praeities atsiminimų lavinos.


Vienuolikta diena ligoninėje, kuri giliai įsirėžė pasąmonėje.
- Igori, visgi noriu tavo prakeiktosios košės. Duok.
Dirbtinai nusišypsojau.
Tądien Igoris mane palaikė. Ne žodžias, kvailų sakinių raizgalynėmis, tiesiog pasakęs „juk gyveni. Ko daugiau tau reikia? “.

Vienuolikta diena. Kažin, ką tai reiškia? Ne trylikta, velniaižin.
Pamačiau Liną, stovinčią tarpduryje. Grąžė rankas vieną į kitą ir tiesiog stovėjo, bežiūrėdama į mane.
- Ko čia spoksai? Liaukemija. Na, liaukemija. Galėsi dabar mane taip pravardžiuoti.
Ji tebestovėjo. Mačiau, jog jai nė motais, ką aš vapu. Tarsi negirdėdama eilinį kartą pesimistiškai ironiškų mano frazių, sklandančių ore.
- Nori... nuskausminamųjų?
Ėmiau kvatoti.
- Aha, keturgubos dozės, kurios man velniam reikia. Kvailas lindimas į subinę, Lina. Pati tai žinai.
Pykau, kad ji yra. Stovi čia, susriebalavusiais plaukais, moteris, kurią matau dešimtis kartų į dieną. Bjaurysta, turinti visą kompletą kojų ir neserganti jokia prakeita leukemija. Sekasi.
Ėmiau giliau kvėpuoti. Trūko oro, akyse ėmėsi darytis žalsvai šviesu. Rodėsi, jog ta pati Lina užmetė storą vadelių sluoksnį man ant kaklo ir suveržusi smaugia. Šypsosi...
- Sesele, Tomui negerai....


- Ir vėl tu čia – atsimerkęs išgirdau tariant save.
- Jau atsigaivaliojo. – sušuko Lina, apsigręžė ir nuėjo durų link. Tik dabar pastebėjau ją gerokai sublogusią. O uniformos kraštai neįprastai švarūs.
Per daug nesigilinau į sąvoką „leukemija“. Žinojau, jog tai liga, susijusi su kraujo problemomis. Nepagydoma. Reikalaujanti milžiniškų pastangų gyventi, net iki mirties. Tą vakarą pirmą kartą per daugybę metų pravirkau.



Tądien namuose karaliavo įprasta tyla. Drėgno rudens gūsiai plovė mūsų namo langus. O aš laukiau tėvo. Nerimąstinga maža širdis, organizuotai su nepaliaujančiomis horizontu šokliuoti akimis, ieškojo tėvo silueto. Gretimame kambaryje gulėjo brolis, karščiuojantis jau trečia diena.
Iš pajūrio skambino motina. Atsiliepiau, išgirdau guvų, gastrolėmis ir laimingu gyvenimu kvepiantį balsą.
- Sveikas, Tomukai. Kaip laikaisi?
- Mama, Pijui kažkas negerai, temperatūrą matuoju, tai 40 ir septynios dalys, jau trys dienos nevalgo... O tėtis nuo vakar negrįžta, man baisu... – ėmiau verkti. Kūkčiojau į ragelį, grąžiau rankas, girdėjau brolį, gulintį šalimame kambaryje ir giliai kvėpuojantį.
- Tai nieko tokio, grįš tėtis ir nuvešite pas gydytoją. Turbūt darbe užtruko ar pas meilužes nuvažiavęs užsimiršo. Man reikia eiti. Iki, Tomai, grįšiu. Trumpam, šeštadeinį. – tegirdėjau abejingą motinos balsą.
Tėvas tąvakar grįžo. Rado mane sukniubusį, užmigusį. Prie mirusio brolio kūno.


Nei Marijui, nei Juditai nepasakiau, jog sergu. Kalbėdavomės telefonu, kiekvienąsyk sakydavau, jog užtruko žaisdos gijimas, jog po kelių dienų jau tikrai mane paleis reanimuotis namo, tačiau laikas bėgo, o niekas nesikeitė. Ir nebenorėjau, kad keistųsi. Skaičiavau dvidešimt trečią dieną ligoninėje, kitądien mane planavo perkelti į kitą, panašiomis ligomis sergančių žmonių palatą, kad nebūčiau vienas. Jei ne Igoris ir Lina, kurios geriau nė nebūtų buvusios, visiškai atsiribojau nuo išorinio pasaulio. Dienų dienas gulėdavau lovoje, idiotiškai įsmeigęs akis žiūrėdavau į bebyrančius iš lašelinės vaistų lašus arba maigydavau mobilaus telefono klavišus. „Sveki, jums rašo iš sektos „liaukemija – tai jūsų pašaukimas“. Paaukokite tris litus sąskaita 69xxx, ir mes jums dovanų atsiųsime pakutį tualetinio popieriaus. Ačiū už jūsų gerumą“. Siųsdavau susigalvotais numeriais ir mąstydavau, kiek būčiau prikaupęs „gerumo“ sąskaiton, kuri, deja, neegzistavo. Pasipildavo atsakymai „bukaproti, suauk“, „kas čia dabar? “, tačiau tai manęs nesiutindavo. Palengvėdavo.
Vieną vakarą sulaukiau skambučio. Nežinomas numeris.
- Klausau? – atsiliepiau.
- Sveikas...? Norėjau išgirsti balsą žmogaus, siuntusio bukaprotišką žinutę. – mergina.
- Eik tu kakų... Galėjai parašyti pasiunčiamojo pobūdžio sms‘ą. – ėmiau burnoti ir buvau benumetantis mobilųjį į medinį, pakrypusį spintelės stalčių.
- Aš sergu... Liaukemija. – išgirdau ją tariant. Ramiai.
- Aš irgi. Na tai kas? Dabar tave pasveikinti ar užjausti...? – gniaužiau savyje nustebimą.
- Žinau. Todėl tau ir paskambinau.
Su Marija, mergina, sergančia leukemija, šnekėdavomės valandų valandas. Prašydavau Linos, jog man papildytų telefono sąskaitą, vis žadėdamas ir žadėdamas grąžinti jai pinigus, vos tėvai atvažiuos. Lina niekada nesipriešindavo, tačiau tėvai kuo toliau, tuo rečiau pasirodydavo mano palatos tarpduryje.
Marijos niekada nepamačiau. Tegirdėjau tik jos balsą ir valandas trunkančius pasakojimus apie jos gyvenimą. Apie jos susirgimą ir susitaikymą su tuo. Žinojau tik tai, jog ši žmogysta – Igorio prototipas ir mano vaistai, švirkščiami į susiraukšlėjusį, pasiligojusį gyvenimą, kuris vis pūtėsi ir darėsi pilnavertiškesnis. Tarsi priešnuodis juodoms mintims ir nusivylimui.

Dažnai kaltindavau ore besklandantį „nieką“ dėl sušikto gyvenimo, iš kurio negavau nieko doro nuo pat vaikystės. Pijaus, brolio mirtis buvo mane sužeidusi ir padariusi gyvenimo invalidu. Nekenčiau tėvų, kuriuos įprasmindavau kiekviename asmenyje. Kuomet atsidūriau vaikų namuose, tėvams netekus teisių į mane, gyniau save kumščiais. Spjaudžiausi, spardžiausi, neprisileidau nė vieno nė per colį.
O po kelių metų – netikėtas žingsnis. Pabėgau.
Valkiodavausi tamsiomis Vilniaus gatvėmis, neturėdamas kur dėtis. Naktis praleisdavau namų soduose, vasarą įsitaisiau kaimelyje, esančiame netoli Vilniaus. Vogdavau obuolius, daržoves iš sodų. Gyvenau. Tačiau supratau, jog reikia taisyti supuvusį gyvenimą, dėl to, palaužęs savo išdidūmą ir po šimtais spynų užrakinęs pagiežą, grįžau pas tėvus....

Suėjo aštuoniolika. Pilnametis. Metų metus gniaužiau savyje gaivališką pyktį, nesutarimą su savomis emocijomis, kas akimirką norėjau trenkti tėvui, išrėžti motinai į akis piktą tiesą, tačiau negalėjau. Mačiau skausmą. Ir šį kartą tikrą, sutampantį su manuoju.

Gulėdamas šlykščioje, gelsvoje ligoninės palatoje supratau, jog niekada nesugebėsiu jiems neatleisti. Kad ir kaip norėčiau, tačiau sraigtas manyje užsikirtęs, sulaiko juodą, purviną, tūžmingą įsiūtį, užvaldantį mane kartkartėmis, pries akis išnirus Pijaus paveikslui.

Marija ir Igoris buvo tie, kurie sunkiausiomis dienomis atsidurdavo laiku ir vietoje. Drebančiomis rankomis besilaikant į kokčiai baltą ligoninės palangę, bežvelgiant į žvaigždėtą nakties skliautą, o krūtinėje kirbant „nekenčiu“, visuomet supypsėdavo telefonas, kuriame atsirasdavo „žinai, ko dabar norėčiau? Suvalgyti kelis litrus šokoladinių ledų. Tada maloniai nušąla liežuvis, atsigulu aukštielinka ir net galva sukasi iš to malonaus šaltuko. Neliūdėk, aš laikau už rankos, jauti? Labanaktis“. Pasisukęs durų link, išvysdavau mažutį Igorio siluetą, įsimetusį tarp gigantiškų invalido vežimėlio ratų ir tariantį pro besišypsančias lūpas „nugvelbiau iš virtuvės kotletų. Mūsų laukia puiki mėsos naktis, drauguži“. Mylėjau juos.
Gyvenimas, slypintis už oranžinių ligoninės plytinių sienų, darėsi vis mažiau įdomus. Vis rečiau išgirsdavau žinių iš Marijaus, Juditą palikau, o atėjus tėvams dažnai išgirsdavau save sakantį „gal jūs jau eikite, jūsų laukia kalnai problemų“.


- Žinai, Tomai, manau nešdinsiuosi iš čia.
- Kaip tai? Apie ką tu čia šneki? – nesusigaudžiau Igorio žodžiuose, rytą įėjusio mano palaton ir nerišliai kažką bandžiusio man pasakyti.
- Iš ligoninės. Ar čia gyvenimas? Neturiu namų, supūsiu nuvirtęs kokiam griovyje, bet...
- Tu iš proto išsikraustei. – nutraukiau jo mintis. – O kaip tavo svaisčiojimai, įtikinėjimai mano adresu, jog gyventi galima visur? Ką tu darysi, ar bent pagalvojai?... – negalėjau patikėti. – Duosiu tau termometrą, pasimatuok temperatūrą. Kliedi.
- Tu bėgsi su manim.
- Prisižiūrėjai per daug veiksmo filmų, man ir čia gerai....

Tądien viskas apsivertė aukštyn kojomis. Besibaigiantis trečias mėnuo ligoninėje jau buvo spėjęs tapti sintetiniu tikrosios realybės pakaitalu, tačiau man nieko daugiau nereikėjo. Vaistų dozė, kokčiai balsva palata, pusryčiai, pietūs, vakarienė, pusryčiai... Uždaras, vienodas ratas. Retai tepažvelgdavau į beprasidedančios vasaros atšvaitus laukuose. Ligoninės sienos padarė iš manęs visa kam apatišką monstrą, tesugebantį analizuoti mintis, susijusias su dar vienos dienos gyvybinių poreikių patenkinimu. Ir viskas. O čia – Igoris, sėdintis invalido vežymėlyje, mastaguojantis koja, kurios nėra ir karštligiškai įtikinėjantis, jog pamatysiu paskutinių laimingų dienų siluetus jau labai greitai, jei... patikėsiu juo. Negalėjau pasakyti „ne“.


- Labas rytas, valgysi? – vos pramerkęs akis išgirdau Linos balsą.
- Tai žinoma, o kokio atsakymo daugiau iš manęs tikiesi? – nusijuokiau.
Lina žvilgtelėjo mano pusėn. Pasikeitusi: nuolatos tvarkingai sušukuotais plaukais, nepriekaištingai balta seselės uniforma, netgi pasistengusi ir numetusi šiek tiek nereikalingo svorio kilogramų. Apysmulkė trisdešimtmetė atrodė iš tiesų neprastai.
- Noriu daugiau bulvių košės.
Mėgau ją. Žinoma, bulvių košę, o ne Liną. Ir kas kartą jos gaudavau papildomą porciją.
- Lina... Man reikia su tavim pasikalbėti. Nebebūsiu ligoninėje. – atsargiai pradėjau kalbą sukti link mano ir Igorio plano.
Papasakojau jai, kitaip negalėjau. Reikėjo ligoninės darbuotojo pagalbos, o aš buvau įsitikinęs, jog Lina – tas žmogus, kuris, nepaisant visko, padės. Žinojau, jog ja galima pasitikėti.
- Jūs išprotėjote, asilai neeiliniai... Ir ką gi tu darysi, bent pagalvojai? Gulėsi kokiame pagriovyje kol nudvėsi iš bado? Liaukis. – mačiau nusisukusios linos sudrėkusią plaštaką nuo ašarų. Giliai šnopavo.
Žinojau, jog ji kalba tiesą, negalėjau nesutikti, tačiau man buvo vis vien. Norėjau laisvės ir pamiršti vaistų skonį. Norėjau pabandyti ligą, taip slėgusią mane daugybę savaičių, užmiršti bent porai akimirkų. Netikėtą, it gyvenimiškas (o gal mirties?) siurprizas, tykojusią manęs iš pasalų ir negailestingai užgriuvusią, prarijusią paskutinius šviesesnio gyvenimo kąsnius.
- Gerai....
Žinojau, jog Lina galima pasitikėti. Bet ne daugiau.


Blausi šviesa, vos vos sugebėjusi prasiskverbti į mano akis, besisukantys garsai, aplink vaikštančio žmogaus veido atplaišos. Negalėjau pajudėti. Nugrimzdau į kaustantį, malonų miegą.

Atsibudęs supratau viską.

Igoris manęs laukė už ligoninės vartelių, įsispaudęs tarp milžiniškų vežimėlio ratukų, vis nervingai žvilgciodamas kalvos link. Tačiau Linos niekur nesimatė. Manęs – taipogi. Kelios valandos, apsukta nugara, išduotas draugas ir melsvos tolybės gyventi. Kad ir tas sušiktas, paskutines dienas. Tačiau kvepiančias laukų čiobreliais, vaikystės pienu ir nesurakintomis mintimis.

Žinojau, jog tai buvo paskutinė mano galimybė.
Paskutines savaites gęsau akimirksniu. Iškritęs plastmasinis puodelis iš delnų, nebepakeliamai sunki galva ar aplink besisukiojančios naujos seselės veidas. Man buvo vis vien.
Gyvendavau naktimis. Piešdavau ant lubų milžiniškas svajonių gėles, su neužmirštamai skaudulingais prisiminimų pumpurais. Laikydavau mirusio brolio kūną prisiminimuose, bandydavau gaivinti... Sapnuose buvau savo gyvenimo režisierius: valtis, tėvas, motina, Pijus. Drungnai apyšiltė pavasario popietė, tingiai tviskanti ežero bangelėse saulės šviesa, o mes visi, susėdę į medinę valtelę, iriamės kito kranto link. Girdisi skardus motinos balsas, tolumoje klegančių gervių klyksmai. Juokas, pasklindantis mėlyname, vos vos, iš žaismingos gėdos paraudusiame danguje, maloniai sugeriantis laimingo gyvenimo gaisrus...

Paskutinę gyvenimo dieną atsimenu ryškiai baltą, bekvepiančią penicilinu ir laimingą. Tyliai rimau. Pamačiau Linos veidą, tėvus. Šypsojausi. Norėjau kuo greičiau pasitraukti iš žaidimo, kurio niekaip nesugebėjau pakreipti sau palankia linkme.
- Negalėjau... tada tavęs išleisti, Tomai... Per... per daug tave myliu... – išgirdau virpantį Linos balsą.
Tyla apgaubė taip netikėtai, jog nespėjau nieko ištarti. Paskutinį kartą plačiai, nerūpestingai nusišypsojau, palėta jaučiau, kaip svyra galva link baltos, nepriekaištingai švarios pagalvės. Šviesos šuliniais ėmė sunktis naujos gyvybės šaltiniai.