Arklys ir jo dantis

Nuostabus vasaros rytas žadėjo puikią dieną. Saulė skaisčiai švietė, gėlės žydėjo gražiausiomis savo spalvomis, o dangus buvo mėlynas ir ryškus. Ši diena ir arkliui prasidėjo puikiai. Anksti atsikėlęs garsiai sužvengė, pasipurtė savo nuostabius karčius ir išlėkė į pievą. Pro savo plačias šnervės linksmai traukė gaivų vasaros orą. Apsukęs kelis ratus aplink pievą, arklys  surado patį žaliausią, patį minkščiausią ir puikiausią žolės kupstelį. Plačiai išsižiojęs arklys atsikando žaliosios žolės ir ėmė pasigardžiuodamas kramtyti. Niekas negali prilygti vasaros žolei! Nieko skanesnio tikrai nėra! Sukramsnojęs vieną kupstelį, ėmės kito... Skaniai betriauškiant skaisčiai geltoną pienę, arklio dantį tarsi žaibas iš dangaus pervėrė skausmas! Arklys net sužvingo iš skausmo. Skaudėjo visą dantį, nuo viršaus iki  apačios! Tokio veriančio ir nesmagaus skausmo arklys dar nebuvo patyręs! Nebe žolė buvo arklio galvoje. Nuskubėjęs prie upelio arklys išgėrė kelis gurkšnius šalto ir tyro vandens, tačiau skausmas nesumažėjo.
- Sveikas, kaimynėli, - pasisveikino žalios, visada šlapios ir didelės, gardžias muses mėgstančios varlės. – Ko tavo, arkleli, akys tokios plačios, o ausys nestačios? Nelaimės, bėdos, nesutarimai, barniai, siaubai, negandos pievoje?
- Ne pievoje viskas labai puiku. Tik man labai skauda dantį. Nuo viršaus, iki apačios, - suvaitojo arklys.
- Nėra geresnio vaisto už muses, - iš karto pasiūlė varlės. - Ir nuo kojų skausmo, ir nuo plaukų augimo padeda. Nėra nieko geresnio už muses!
- Varlytės, brangiosios, gerosios, duokite man bet ką, kad tik danties neskaudėtų! Ir kuo greičiau, jei galima, nes tuoj visiškai nebegalėsiu kentėti!
- Gerai, arkly. Skris muselė pro mus mes ją tau pagausime ir pamatysi - dantis kaip mat išgis! Ir tada tu suprasi, kad nėra nieko geresnio ir skanesnio už muses...
Tačiau vos tik musė skrisdavo pro šalį varlė, ją pagaudavo ir netyčia prarydavo. Pasigardžiuodama  apsilaižydavo, ir vėl nutaisiusi protingą miną laukdavo kitos musės.
- Oi, oi, oi! Atleisk, arkliuk, šita buvo tokia stora, kad ne negalėjau atsispirti! Kita tikrai bus tavo dantukui!
Varlės savo pažadų visai netesėjo. Vos tik skrisdavo kokia musėlė, kad ir mažytė, kuri nors varlė tuojau pat ją skaniai prarydavo, ir arklys neteko kantrybės, netekti kantrybės, arklį paskatino didelis danties skausmas...
- Nebegaliu aš kentėti, skausmas neapsakomas! Eisiu ieškoti pagalbos kitur.
- Tik žinok, kad už muses nėra nieko veiksmingesnio, skanesnio, geresnio...
Risnodamas palei upelį arklys sutiko bebrą. Šio dantys buvo tokie dideli ir balti, kad arklys turėjo net prisimerkti.
- Dėdė, bebre, man labai skauda dantį! Nebegaliu kentėti! Gal galėtumėte man padėti? Jūsų, dantys tokie puikūs ir gražūs! - susižavėjęs kalbėjo arklys
- Žinoma, drauguži, kad galiu tau padėti. Štai imk medžio pliauską ir pakramtyk sau kas rytą, - linksmai ir užtikrintai tarė bebras, atkišdamas arkliui medžio lentą.
Tačiau vargšas arklys. Begrauždamas lentą arklys taip ir nepasijuto geriau. Lenta buvo kieta ir labai neskani.
- Deja, dėde bebre, jūsiškė lenta man nepadeda! Trauksiu ieškoti pagalbos kitur, - nusprendė arklys.
Iš lėto risnodamas arklys grįžo į tvartą.
- Kaaaaar. Ko toks nusiminęs arrrrklys, esi? - išdidžiai paklausė juoda kaip židinio anglis varna. - Krrrrramtytum sau rrrrrrūgščias pienes irrrr varrrgo nematytum. Nerreikėtų tau varrrrrniukais rrrūpintis.
- Kad man, varnele, dantį be galo skauda! Ir jokie vaistai nepadeda! – liūdnai atsakė arklys.
- Ką padarrrysi, arrrkly. Toks jau gyvenimas, - riktelėjo varna ir nuskrido rūpintis savo varniukais. Tačiau varnos didelės plepės būta. Po pietų jau visas tvartas žinojo, kad arkliui skauda dantį ir jokie pasaulyje žinomi vaistai jam negali padėti. Vos tik išgirdę šią naujieną visi gyvūnai plūdo į tvartą norėdami padėti arkliui.
Karvės siūlė karšo pieno dozės, jautis siūlėsi galintis neskausmingai pašalinti dantį, avys norėjo užkloti dantį vilna, o kiaulė siūlė užtepti dumblo ant danties. Ir visi buvo tvirtai įsitikinę, kad jų pasiūlymai tikrai veikia. Net ir bedantė kirmėlė siūlė pakramtyti arkliui lapų.
Pavargęs nuo triukšmo ir skausmo arklys, išėjo iš tvarto ir pasileido kur neša kanopos. Arklys buvo išsigandęs. Suprato, kad dantis neleis jam užmigti naktį, neleis jam plačiai šypsotis ar triaukšti geltonas ir sultingas pienes. Arklys jau buvo besvarstąs jaučio pasiūlymą neskausmingai išsitraukti dantį... Tačiau staiga arklio mintis patraukė kažkodėl dingusi saulė. Pasirodo ji nedingo, tik buvo užstota tankių miško medžių lapų. Arklys buvo toks susimastęs, kad net nepastebėjo kaip atsidūrė miške. Arklys apsidairė. Jį supo tankūs, žali medžiai, kažkur ties dešine ausimi girdėjo dūzgiant bitę. Tačiau arklio ausį pasiekė ir kitas garsas. Netoliese medį stukseno genys. Arklys prisiminė mamos pasaką apie genį, miško sanitarą. Gal genys galėtų arkliui padėti? Arklys garsiai sužvengė. Stuksenimas liovėsi.
- Geny, geny, pasirodyk, jei gali, - sužvengė arklys. Jis niekada nebuvo matęs genio. Mažas paukštelis, nutūpęs prieš arklio nosį ant šakos, tikrai neatrodė toks, koks galėtų pagydyti taip smarkiai  skaudantį dantį.
- Pone, geny, matote... Man labai skauda dantį ir niekas man nebegali padėti. Išbandžiau viską! Jūs mano paskutinė viltis, - mandagiai kalbėjo arklys.
Genys smalsiai pasižiūrėjo į arklį.
- Pabandysiu, jums ponaiti, kuo galima padėti. O dabar pabandykite kuo plačiau išsižioti, - gražiai paprašė genys.
Arklys išsižiojo taip smarkiai kaip dar niekada nebuvo išsižiojęs. Genys žvilgtelėjo, kaptelėjo snapu ir iš arklio danties ištraukė mažą, rausvą kirmėlaitę. Arkliui taip nuostabiai palengvėjo! Arklys pasijuto kaip naujai gimęs. Norėjo padėkoti geniui, tačiau šis buvo nuskridęs. Tik tolumoje girdėjosi stuksenimas...