Pro šaltą žiemos stiklą...

    ...sėdžiu šiltam kambary ir žvelgiu pro šalčio įvairiais raštais išraižytą langą. Patogiai įsitaisau ant šiltos baltos palangės ir stebiu tai, kas vyksta už lango. Stebiu, kaip iš lėto ir palengva iš pilko dangaus leidžiasi baltos snaigės. Jos tarsi šoka savo nuostabųjį žiemos šokį, sukdamosios ratu... Pūstelėjus vėjui, vienos grakščiai pakyla į viršų, o kitos nusileidžia ant jau sniegu padengtos įšalusios žemės...
    Jau visą rytą taip sninga, tad nenuostabu, kad apsidairius matau tik sniegą. Snaigės tarsi šiltu savo patalu užklojo tai, kas dar galėjo priminti neseniai išėjusį rudenį... Žvelgiu pro langą ir matau aukštas, bet dar visai jaunas pušaites, kurios, kaip ir žemė, jau apsidengusios nuostabia sniego skraiste: viena stiebo pusė yra tiesiog aplipusi baltosiomis snaigėmis, jos tarsi iš paskutiniųjų bando išsilaikyti prie medžio, kad tik nereikėtų nukristi ant žemės (juk iš viršaus pasaulis atrodo gražesnis), žali spygliai, kurie iki šiandien jas puoše, dabar yra padengti neplonu sniego sluoksniu, kuris, rodos, tuoj ims ir nukris, nes šakos nebesugebės išlaikyti tokio svorio... Nukris, o krisdamas jis ore vėl išsisklaidys į atskirai savo šokį atliekančias snaiges, kurios gražiai pabirs ant žemelės, taip paslėpdamos kitų draugių paliktas spragas, pro kurias dar savo galvelę gali iškelti smulki žolytė ar pagaliukas...
    Rodos, jog taip sėdėti ir grožėtis gamta galima be perstojo, net ir visą dieną. Žvelgiu pro langą ir matau, kaip sniego sluoksnis vis storėja ir storėja... Pastebiu, kad ir mano kambario lango palangė iš lauko pusės jau apsidengė šiuo baltu patalu. Palengva atidarau langą, ir pajuntu, kaip šalto ir žvarbaus vėjo gūsis pūsteli tiesiai į veidą. Iš lėto padedu ranką ant palangės, ant akinamai balto sniego. Jaučiu, kaip ant rankos švelniai nusileidžia grakščiosios šokėjos – snaigės, o prigludusios, nuo rankos šilumos, virsta smulkiais ir spindinčiais įvairiomis spalvomis vandens lašeliais... Atsargiai atitraukiau jau spėjusį atšalti delną nuo palangės ir išvydau, kad toj vietoj, kur buvau uždėjus ranka, tas gražusis baltas patalas ištirpo... Pasijutau nekaip... Tarsi sunaikinusi dalelę gamtos grožio...
Atidžiai stebėdamas gamtą, žmogus kiekvienąkart gali išvysti vis ką nors naujo, tai, ko galbūt niekad anksčiau nepastebėjo. Kad ir įprastai atrodanti gamtos dalelė, gerai įsižiūrėjus, gali pasirodyti beesanti tikra grožybė. Taigi kiekviena tokia nedidelė dalelytė ir sudaro tą visumą – gamtos grožį. Tad žmogui belieka tik susikaupti ir atidžiai įsižiūrėti ar gerai įsiklausyti į dar negirdėtą, o gal jau girdėtą, bet anksčiau nevisiškai suvoktą ir suprastą garsą bei leisti visam tai pasiekti savo sielos gilumą...
    Kada gi žmonės supras, jog gamta yra tokia pažeidžiama ir trapi, kad net ir menkiausias ar nekaltas žmogaus prisilietimas ją gali visam laikui, negrįžtamai sunaikinti ar sužaloti...