Drąsusis ryžio grūdas

Graži vasaros popietė parke. Maži vaikai namuose miega pogulio, o tėvai ilsisi, senelės mezga, o seneliai skaito laikraščius. Visur ramybė, tvarka, tyla. Tik vienas mažas padarėlis, kurio iš viršaus net neįžiūrėtum, jautėsi nelaimingas ir pasimetęs. O jis buvo pasimetęs  tikrąja ta žodžio prasme. Mažas ryžio grūdelis, iškritęs iš pirkinių maišelio, didelėje pievoje jautėsi be galo vienišas ir nelaimingas. Norėjo grįžti pas savo draugus, bet maišelis, iš kurio buvo iškritęs, seniai buvo dingęs iš akių. Dabar nelaimingasis strykčiojo virš trumpai nukirptos žolės, bandydamas rasti  bent kokią išeitį iš šios keblios situacijos. Ryžio grūdui ši aplinka buvo visai nepažystama. Užaugęs visai net ne Lietuvoje, ryžio grūdas buvos supakuotas su labai šaunia ryžių kompanija ir visiškoje tamsoje atvežtas čia. Pamatęs mažą šviesos ruoželį, grūdas norėjo tik pasmalsauti ir žvilgtelėti, o ėmė ir iškrito!
Staiga po mažojo vargšo ryželio kojomis sudrebėjo žemė!  Ryžio grūdas vos spėjo atšokti ir toje vietoje, kur būtų buvę jo kojos, iš po žemių, išlindo maža rausva galva!  Ryžio grūdas kaip reikiant nustebo.
- Aš esu šios pievos Karalienė, Grafienė, Hercogienė, puikioji ir nepaprastoji kirmėlė Ona! – pranešė pypsintis, tylus balselis, išsiveržęs iš mažulytės rausvos kirmėlės burnytės.
- Oi, atleiskit, ponia, matot, aš užsienietis... – paraudo grūdas.
- O man labai malonu. Aš visada pasirengusi matyti svečius savo karalystėje, - nusišypsojo Ona. - Ir kokiu reikalu atvykote pasisvečiuoti?
- Aš čia netyčia atsidūriau... Matote, iškritau, - susijaudinęs kalbėjo grūdas.
- O iš kur jūs atvykote? – mandagiai, kaip dera tikrai karalienei, pasidomėjo kirmėlė.
- Iš labai labai toli, - atsakė ryžio grūdas.
- Mano viena labai artima draugė gyvena labai labai toli, gal kartais ją pažįstate?
- Ne, deja, ne.
- Kad ir kaip malonu būtų su jumis kalbėtis, tačiau aš turiu grįžti pas savo pavaldinius. Galite vaikščioti mano valdose kiek tinkamas. Aš jums leidžiu. Tik pasisaugokite varnų, jos dažnai būna blogos nuotaikos, - draugiškai perspėjo kirmėlė, besiruošdama vėl įsirausti į žemę.
- Palaukti, palaukit, gerbiamoji, o kur man išsimiegoti? O su kuo pasikalbėti?
- Na, patogiausia miegoti pienėje arba po lapu, o pasikalbėti galit su visais. Aš užtikrinu, - mirktelėjo kirmėlė Ona ir dingo išraustoje duobelėje.
Vos tik kirmėlė dingo, virš grūdo galvos ūžtelėjo tamsus šešėlis.
- Aš pažįstu karalienę, prašau manęs neliesti, - užsimerkęs ir eidamas atbulas šūktelėjo ryžio grūdas.
- Kar. Sakai, pažįsti? Kar. Tuoj aš ją surysiu ir nebebus ji karalienė – bent jau mano pilve, - tyčiojosi varna.
- Prašau nesityčioti bent iš karalienės, - atkrito grūdas, visa širdim pasiryžęs girti karalienę.
- Dar gerai, kad šiandien esu pavalgiusi ir geros nuotaikos kitaip ir tave praryčiau, - karktelėjo varna ir nuskrido.
Grūdas palydėjo akimis nuskrendančią varną. Už kelių žingsnių jo dėmesį patraukė muzika, sklindanti iš už kelmo. Atsargiai kyštelėjęs galvą grūdelis pamatė linksmą puotą. Boružės sukosi valso žingsneliu su uodais, o vorai puikiai trypė polką su skruzdėlėmis. Žiogai savo smuikais čirpė gražią melodiją. Viena skruzdėlė, pamačiusi nešokantį ryžio grūdą, pakvietė jį šokti.
- Gerbiamasis, gal sutiktumėte su manimi pašokti bent vieną šokį? – klapsėdama ilgomis blakstienomis paklausė skruzdėlė.
Ryžio grūdas negalėjo atsispirti tokiam kvietimui ir netrukus jau sukosi klumpakojo sūkuryje.
Tačiau staiga žiogai nutilo. Visi išgirdo tylų pagalbos šauksmą. Šauksmas sklido iš aukšto ąžuolo. Visi pakėlę galvas pamatė jonvabalį, didelį didelių viršūnių užkariautoją, puikų kopiką į kalnus. Vargšo jonvabalio koja buvo įstrigusi medžio griovelyje. Vargšelis niekaip negalėjo jos ištraukti pats. Grūdas iš karto sugalvojo kaip jam padėti. Kaip tikras kaubojus, nuskynė žolės stiebą, užmetė jį ant šakos ir kaip tikras didvyris ėmė lipti medžio kamienu, atsargiai statydamas kojas, nes neorėjo ir pats įstrigti. Pasiekęs jonvabalį, o šis buvo tikrai aukštai užlipęs, ištraukė jo koją ir griovelio, ir pakabinęs per liemenį nusileido žemyn. Juos pasitiko džiūgaujanti minia. Pasirodo grūdo žygdarbį stebėjo ne tik šokėjai. Išgirdę apie nelaimę prie medžio atskubėjo varlės, vikšrai, musės ir muselės. Visi plojo ir šaukė „valio! “ narsiajam ryžio grūdui. Visi buvo sužavėti tokios nepaprasto drąsos.
Vakare sėdėdamas po gėlės lapu ir gėrėdamasis žvaigždėtu dangumi, grūdas džiaugėsi, kad padarė kažką gero. Tada po jo kojomis, visai kaip ryte, sudrebėjo žemė. Ir iš po žemių krūvos išlindo kirmėlė.
- Gerbiamasis, šiandien išgirdau apie nepaprastą jūsų žygdarbį. Gaila, kad neteko man jo savo akimis pamatyti. Tačiau su jumis norėčiau pasikalbėti apie ką kitą, - tyliai, kalbėjo karalienė Ona.  – Seniai norėjau pakeliauti po pasaulį. Pamatyti šalis, aplankyti labai labai toli gyvenančius draugus. O kadangi, jūs parodėte neapsakomą drąsą, aš kviečius jus keliauti kartu. Ką apie tai manote?
Staiga ryžio grūdą apėmė didelis kelionių ir tolių troškimas. Gal, jei labai labai pasiseks, pamatysi ir savo gimtinę...
- O taip, aš sutinku! - nė kiek neabejodamas atsakė grūdas.
Kitą rytą, kai visi dar miegojo, grūdas ir nepakartojamoji karalienė išskirdo ant gulbės sparnų. Pabudę visi pastebėjo, kad labai trūksta draugiško grūdelio ir nuostabiosios karalienės.
Po kiek laiko parskridusios gervės pasakė, kad matė juos Afrikinės papūgos draugijoje, tačiau kiškis tuojau pat paprieštaravo, pasakęs, kad gavo laišką iš Šiaurinės meškos, kuri matė vieną labai žavią kirmėlę ir labai drąsų grūdą pingvinų draugijoje... Taip jie iki vakaro nesutarė, kur dabar galėtų būti Ona ir grūdas. Tačiau jautė, kad jei tikrai lamingai...