Pabėgimas???

Šiltas vasaros vakaras kaime. Ganyklose guli juodmargės karvės ir, gromuliuodamos sultingą pievų žolę, uodegomis baido nuo savęs gausius musių spiečius. Iš pamiškės sklinda raminantis paukštelių čiulbesys. Tik kaimo gyvenvietėje vis dar kažko nerimsta šunys. Štai viename kieme suloja kiemsargis, pamatęs į nakties medžioklę išsiruošusį didelį pūkuotą baltą katiną, kitame – ima skardenti taksas, prietemoje išvydęs patyliukais, lyg slapta, sėlinančią kažkokią žmogystą...
  Pradinės kaimo mokyklos kiemelyje, ant sūpynių sėdi malonios išvaizdos jaunuolis.  Jo žvilgsnis neramiai klaidžioja po tamsą, tikėdamasis kažin ką išvysti. Ir štai, po keliolikos minučių pasigirsta lengvi skubūs žingsniai. Prie jo iš tamsos išnyra gal šešiolikos metų mergina, apsirengusi tamsiais plėšytais džinsais, juodu šiltu megztuku, pasiavusi sportiniais bateliais, o rankoje nešasi kuprinėle.
- Sveikas, Artūrai! Atleisk, kad vėluoju, bet tik dabar tepavyko ištrūkti iš namų. Motina kaip tyčia vis sukinėjosi apilink tai šį, tai tą bedirbdama.
- Nieko... Džiaugiuos sulaukęs. Prisėsk šalia, Lidija, – vaikinas parodė į sūpynes.  – Pasupsiu tave, pasikalbėsime.
- O taip! Yra apie kalbėti... Juk žinai, kad pastaruoju metu niekaip nesutariu su tėvais. Mama vis rėkia, kad aš, esą nesimokanti, pridaranti įvairių šunybių... Ką tik darau – vis netinka, - liūdnai pasakoja Lidija. – Štai, kad ir praeitą vakarą: pasikviečiau į svečius klasiokę Sandrą. Užsidarėme kambaryje (kaip visada), įsijungėme magnetofoną. Manėme, kad galėsim pasiklausyti muzikos. Bet kur tau. Į kambarį tuoj įpuolė šaukdama motina: „Išjunkit tą birbynę! Patampysit man dar nervus, aš tuoj... “
- Tai dabar jau motina nebeleidžia nei muzikos klausytis? – nusistebėjo Artūras, linguodamas galvą.
- Ir ne tik!.. Išėjus Sandrai, ji uždraudė man vestis draugus į namus. O tarsi to nebūtų gana, tai dar nutarė nebeleisti manęs į diskoteką! Daugiau nebeištversiu!!! Nutariau pabėgti...
- Ką?! Nekvailiok, Lidija. Juk žinai, kad ir man namie ne pyragai. Bet aš kenčiu. Ką aš be tavęs darysiu?!?
Kiek patylėjęs Artūras pridūrė:
- Nemanau, jog pabėgimas yra pati geriausia išeitis. Tai tik bėgimas nuo problemų. Reikia ne bėgti, o jas spręsti. Kovoti su jomis...
  Ilgai dar Artūras įkalbinėjo Lidiją dar kartą apsvarstyti, ar verta bėgti. Jis išvardijo šimtus priežasčių, dėl kurių mergina turėtų pasilikti.
  Tik prieš aušrą jaunuoliai išsiskyrė. Nors neaišku, ką nusprendė Lidija: ar likti su tėvais ir prisitaikyti prie jų reikalavimų, ar žengti slėpiningo gyvenimo keliu...