Mirtis

Veža! Tai ko nestoji?
eidamas prieš bėgius tyliai švepluoji,
mintyse posmelį sukeverzoji,
kaip vėjas tavo sielą nuneša,
matai tik lietų akyse,
žmonių vėl supančių tave,
bet vakarienei nuskambėjus nelaukčia,
minia pamiršta juk tave,
tik mažas vaikas vėl priėjęs,
akytėm klausia kur gi tu,
bet čia jį pakviečia mama,
tokia šalta, bet paslapčia,
ją slegia praeities šešėlis,
kaip pažadas brangaus žmogaus,
į pievas lėks neištesėtas,
ir nebeleis užmigt nakčia,
dauk ką pasakanti delčia,
tarytum sapnas ir tiesa,
susipina praeityje vorelė,
gyvenimas beribės saulės tos,
kurios nebeužmirši niekados,
ir rytą vėl prikels tiktakas.