Pavasarinis

Sakau: ar paukštis dar nekris
pro lėtą lietų,
pro balas teškenančias po kojų.
Jų dangus - žvirgždu nusėtas
kilimas, išaustas iš žolės, smilčių sakuotų.
Atsispindi
gal vidurnaktį įsmigus stiklo šukė
prie širdies, giliai, kažkur, kur nematyti -
nakties užuomina.

Sakau: ar paukštis dar negrįš.
Ar jo kraštai šalti, suvyti iš debesų,
nuvytusių gysločių lapų,
iš keistų ir namatytų  medžių,
iš sapnų ir neramių budėjimų,
iš jaudulių po rūškanu audros dangum?
Ar laukia kas tarp miegančių senųjų sinagogų?

Sakau: ar šianakt dar nešvis.
Ar pro benzino saldų kvapą įsirėžęs
aštrus neono švyturys
per naktį išryškėjęs,
su lino žiedu tylą pasikinkęs,
ar išlaikys betono smaugiantį slėgimą,
kol naktis dar vaikšto po dulkėtas Vilniaus kavines?
Ar neužges?

Sakau: ar šianakt lietūs lis,
nešvis, negrįš, nekris varinis didmiesčio balandis -
mano paukštis -
vis dar tupi netikram, rūdijančiam lizde.
Ir lyg šviesa gyvena stiklo šukėj
kaip šimtmečiai sena
pavasario šarmoto ilgesio diena.