Keisti kaimynai

Saulė pamažu leidosi už kalno, kai pievoje neįprastai garsiai sučirškė žiogai. Kilęs triukšmas pažadino grambuolių mažylį. Šis neatsiliko nuo kaimynystėje kilusio triukšmo ir garsiai pravirko. Pievoje gyvenę vabalai metė paskutinius ruošos darbus ir kas skriste, kas šuoliais ar bėgte atskubėjo į sąmyšio vietą.
- Juk negalima šitaip triukšmauti, kaimynai, - barėsi grambuolio žmona. – Aš vargais negalais užmigdžiau mažylį, o tik paklausykite, kaip jis verkia.
Grambuolys, tvirtai įsirėmęs rankomis į šonus, pritariamai lingavo ūsuotą galvą:
- Pabandykit patys dabar jį užmigdyti. Pabandykit.
Paskui grambuolius sujudo bartis ir kiti. Vieni pyko, kad negali ramiai pažiūrėti mėgstamos laidos, kiti barėsi dėl prisvilusios vakarienės, dar kiti piktinosi šiaip, iš draugiškumo pritardami kaimynams. Triukšmas pievoje vis stiprėjo, kai pagaliau kažkas susiprato pasiteirauti:
- Tai kas jums atsitiko, kad tokią sumaištį sukėlėte?
Žiogai puolė aiškinti:
- Baisu, kaimynai, baisu. Baigėsi ramios dienos mūsų pievoje. Dabar, kai tie pabaisos čia atsikraustė, nebeturėsime ramybės. Viskas baigta... Viskas baigta...
- Ką čia paistot? Kokie dar pabaisos? – sunerimo grambuolys.
Grambuolienė sukliko garsiau už kitus:
- Pabaisos! Pabaisos! Jie surys mano vargšą vaikelį!
- Jie surys visų mūsų vaikus ir mus pačius, - čirškė žiogai. – Pamatytumėt, kaip jie atrodo. Tikri siaubūnai: kūnas apaugęs kailiu, o gigantiški sparnai aptraukti oda, kibūs nagai, o jau dantys dantys... Kaip vampyrų...
- Jie apsigyveno tuščioje oloje pievos gale. Atidarė ten savo mokyklą. Turbūt mokys savo vaikus, kaip greičiau pagauti kokį žiogelį ar uodą.
- Jie minta vabzdžiais? – pasibaisėjo ūsuotis.
- Jie minta žiogais, grambuoliais, uodais, ūsuočiais... Jie minta visais, - čirškė žiogai.
Pieva ūžė. Artėjo baisi naktis. Atrodė, kad už kiekvienos žolės, už kiekvieno lapo tyko pabaisos. Iki pat ryto pievos gyventojai nerimo: verkė vaikai, aimanavo mamos, piktinosi tėčiai. Įprasta ramybė buvo suardyta.
Tuo tarpu oloje, apie kurią pievos gyventojams buvo baisu net pagalvoti, viešpatavo susikaupimas ir tyla. Vyriausiasis mokytojas suskambino varpeliu, o mokiniai, būreliais apkibę gumbuotas olos sienas, nekantriai laukė pamokos pradžios.
- Sveikinu visus su naujų mokslo metų pradžia, - iškilmingai prabilo mokytojas. – Jūs mokysitės pačioje geriausioje šikšnosparnių mokykloje. Noriu paskelbti pamokų tvarkaraštį: jūs mokysitės aukščiausio lygio kybojimo meno, skraidymo tarp kliūčių užrištomis akimis, mankštinsite kūną bei studijuosite vietinius augalus – mokysitės atskirti gražiausius iš gražiausių, skaniausius iš skaniausių. Mūsų šūkis: „Tegyvuoja sportas ir grožis“.
Taip prasidėjo pamokos geriausioje šikšnosparnių mokykloje. Mažieji mokinukai buvo paklusnūs. Jie dėmesingai klausė mokytojų, todėl mokslai ėjo kaip iš pypkės. Dienomis visi saldžiai miegodavo šiltoje ir jaukioje oloje, o vakarais mokydavosi. Vienas iš stropiausių mokinių buvo mažasis Šikšniukas. Visi kūno lavinimo dalykai jam sekėsi puikiai. Jis be vargo išmoko kyboti žemyn galva ant vienos kojos, pralįsti pro siauriausius olos plyšelius, neužkliūdamas apskristi užrištomis akimis visas kliūtis, išgirsti tyliausią krebždesį, pamatyti tamsoje mažiausią daiktelį. Šikšniukas nekantraudamas laukė, kada galės išskristi į lauką ir pradės mokytis grožio pamokų. Ir ta naktis netruko ateiti.
Vieną šiltą ir tylią naktį mažieji mokinukai paliko savo olą ir pasklido po apylinkes. Aštriais nageliais suspaudę jie nešėsi mokytojo užduotis. Šikšniuko širdelė virpėjo iš nekantrumo. Jo užduočių lapelyje buvo parašyta pati įdomiausia užduotis: pievoje surasti gražiausiomis spalvomis žydintį augalą. Pieva Šikšniukui atrodė tokia graži ir tokia didelė. Mėnulio šviesoje sidabravo keisti žolynai, tamsiais šešėliais vaizdą pagyvino krūmai. Kaip šitoje platybėje surasti gražiausiai žydintį augalą? Kaip atrodo tas nuostabiausias žiedas? Šikšniukas atidžiai dairėsi aplinkui. Jo gerai ištreniruotos akys matė daugybę įvairių žiedų, tik visi jie buvo vienodai pilki. Kai kur šviesesni, kai kur tamsesni, bet pilki. Šikšniuką apėmė neviltis. Dar keletą kartų apskriejęs pievą, jis susirado nedidelį medelį ir pakibo ant jo šakos pailsėti. Taip jam besisūpuojant, kažkur apačioje pasigirdo tylus čirškimas:
- Varge, varge. Jau prasidėjo. Dabar visi pražūsime.
Šikšniukas įsiklausė:
- Prašau tavęs, tyliau. Dar kas išgirs. Rodos mačiau, kaip vienas pabaisa praskrido kažkur netoliese. Jo sparnai taip švilpė ore, jog pamaniau, kad man širdis iššoks iš krūtinės.
Šikšniukas sunerimo. Pabaisa? Tai šitoje pievoje gyvena pabaisos? Šiurpas perbėgo Šikšniuko sparneliais. Jo piršteliai suvirpėjo, ir kumštelis atsigniaužė. Užduočių lapelis garsiai traškėdamas nuskriejo žemyn. Čirškimas liovėsi. Šikšniukas pažvelgė žemyn, kur nukrito užduočių  lapelis. Apačioje, po nusvirusia gėlės taurele, susispaudę drebėjo du žiogai. Jie taip virpėjo iš baimės, kad drebulys persimetė į gėlės žiedą, o šis virpėjo kartu su žiogais ir tyliai skimbčiojo.
- Atsiprašau, - atsargiai ištarė Šikšniukas. – Gal galėtumėte paduoti mano lapelį? Aš netyčia jį pamečiau, o ten surašytos labai svarbios užduotys.
Gėlės žiedas suvirpėjo dar smarkiau. Šikšniukui pasirodė, kad išgirdo tylią aimaną. Jis pabandė dar kartą:
- Būkite malonūs, aš negaliu nusileisti žemyn, nes moku tik kyboti žemyn galva, todėl negaliu pats pasiimti savo lapelio. Gal malonėtumėte jį paduoti? Būčiau labai dėkingas.
Šikšniukui pasirodė, kad virpėjimas kiek aprimo. Drąsesnis žiogas atsargiai kyštelėjo galvą ir pažvelgė aukštyn:
- Tai juk pabaisa! – sučirškė drąsusis.
- Jis mus surys! –pritarė kitas.
Šikšniukas sunerimo:
- Čia kažkur yra pabaisa?! Ar negalėtumėte pasakyti kur jis? Aš irgi bijau, bet negaliu pabėgti, nes man reikia užduočių lapelio.
Dabar po žiedu jau garsiai čirškė abu žiogai:
- Tai tu ir esi pabaisa! Tu - pabaisa! Varge, kaip baisu! Mes mirsim iš baimės!
Dabar Šikšniukas nustebo labiau nei buvo išsigandęs. Kaip jie gali taip kalbėti? Koks bjaurus šmeižtas. Kokia netiesa. Juk jis pats geriausias bei mandagiausias mokinys savo klasėje. Be to, viena šikšnosparniukė sakė, kad jis toks gražus.
- Gal malonėtumėte paaiškinti savo žodžius, - mandagiai paprašė Šikšniukas. – Ar taip sakote apie mane? Ar medyje tupi tikras pabaisa?
Žiogai net papilkėjo iš baimės:
- Dabar mes jį supykdėme... Jis mus tikrai surys...
- Pone Pabaisa, gal malonėtumėte mūsų neryti, - sukaupęs visą drąsą, pralemeno drąsusis žiogas. – Mes atsiprašome, jei įžeidėme jus. Maldaujame atleidimo. Tuojau surasime jūsų lapelį.
Šikšniukui vis dar atrodė keista, kad žiogai vadina jį pabaisa, bet jis tarė:
- Tikrai jūsų nerysiu. Aš nevalgau jokių vabalų. Labiausiai man patinka saldūs vaisiai ir gėlių nektaras. Be to, jūsų pievoje ieškau gražiausiai žydinčios gėlės – tai mano užduotis, bet visos gėlės man atrodo vienodai pilkos. Tikra nelaimė, mokytojas parašys man blogą pažymį.
Drąsusis žiogas atsargiai ištiesė Šikšniukui užduočių lapelį ir parodė į gėlės taurelę, po kuria lindėjo su savo draugu:
- Jūs neskiriate spalvų? Turiu pasakyti, kad ši gėlė man atrodo pati gražiausia, ji ryškiai raudona, todėl visuomet man primena besileidžiančią saulę.
- Ačiū, - ištarė Šikšniukas. – Taip ir parašysiu: „Besileidžiančios saulės spalvos gėlė“. Kaip nuostabu! Man taip pat patinka besileidžianti saulė.
Šikšniukas sumojavo sparnais ir nuskriejo į mokyklą. Žiogai dar ilgai žiūrėjo į gerąjį pabaisą ir klausėsi šikšninių jo sparnų švilpimo. Kai tolstantis juodas taškelis vos matėsi danguje, pieva suskardėjo džiaugsmingu žiogų čirškimu:
- Pabaisos neėda žiogų! Pabaisos neėda jokių vabalų! Valio pabaisoms!
Į pievą l sugrįžo ilgai laukta ramybė.