Apmastīmā

Iš lieta, be jausma, kāp lapā nukrėtė –
Nē spindesė juokė, nē skausma banguos
Vīniuojas i laika neužbėngta rėtė
Dėinelės ė naktis niauriuos pabaiguos

Kuožmam juk atruoda, ka žemė tor verstėis,
Jē meilė pasėbėng pri graba lėntuos
Ė laika berėbė supliešītė tvarstē
Kāp vieliavas plaikstuos lemtie nulėnktuo

Bet mīlėmus laiduo, ė ašaras traiškuos
Gīvėijē nuliūdė pri kapa rīmuo,
Netrokos viel rieblėn i tuoli neaiški
Papoušė pasauli vėsuokio grīmo

Ė kas begalietom pakėistė miriuoni
Ė meilės jotėma pakelt lig Dievų?
Ka mūsa lėkėma stuotieliu peruonā
Tik šūsnis puviesiu tarp laika kalvū