Šunų šeima

Laba diena. Aš papasakosiu savo istoriją ketvirtu asmeniu. Mano pavardė yra Šunas. Visa mano šeima vadinasi Šunų šeima. Deja, pavardė nieko nereiškia, nes nei vienas iš mano Šunų nesugebam pritapti prie kitų šunų šeimų. Tačiau ta pavardė kaip etikėtė lydi visą mano Šunų šeimos gyvenimą. Bandžiau pabandyti pakeisti pavardę, tačiau man pasakė, kad mano Šunų šeima negali pakeisti pavardės, nes ji yra netikra. Tad ir nešam mes, Šunų šeima, savo gyvenimo akmenėlį per šį margą svietą svietelį.

Dabar apie istoriją. Visų pirma, aš išsukau lemputę. Ji rijo pernelyg daug elektros. Tad aš ir mano Šunų šeima likome prieblandoje. Nieko tokio, šitai netrukdė kvėpuoti ir net valgyti. Tačiau šis įvykis mane nenumaldomai verčia susieti jį patį su vėliau atsitikusiais įvykiais. Prieblandoje gali įvykti daug kas. Gali atsirasti padarų, kurie bus nepastebėti. Tačiau neatsirado jokių padarų. Praėjo keleri metai.

Tada atskrido varnėnas. Jis buvo septynioliktas. Visada sakiau, kad septyniolikti varnėnai yra niekam tikę ir juos reikėtų ignoruoti. Pirkti žiurkėną, kuris galėtų nuvyti varnėną, būtų užėmę perdaug laiko. Teko daryti skubius veiksmus. Aš labai greitai pasakiau savo Šunų šeimai, kad kiekvienas iš jų turi sukurti po du skirtingus planus varnėno nuvijimui. Šunų šeima greitai sugalvojo, pasakė žodžiu ir parašė raštu. Tada pakilo vėjas. Pabrango benzinas.

Ispanai vėl atsiuntė savo atstovą, kuris vėl bandė mums parduoti savo pavardę. Žinojo ispanai, kad mes vargstam su savo pavarde, tad ir bandė parduoti savają. Vieni juokai ir linksmybės yra mūsų kančios su Šunų pavarde palyginus su to vargšelio ispano kančiomis. Jo kūnelis yra sustiręs, apšiuręs. Ant kūno kur ne kur matosi randai, sprendžiant iš gilumo, matyt, ne vien dėl išorinių kūno sužalojimų. Veidas paraudęs nuo nuolatinio menko graužimo. Šlubas jis. Tačiau girdi labai gerai. Vargšelis turi tokią pavardę, kuri ji kankina taip kaip nekentėjo viduramžių kankiniai. Vos tik išgirsta savo pavardę, jam baisiai pradeda ašaroti akys (sakydamas baisiai, turiu omenyje tikrai baisų ašarojimą), stingsta kairios rankos pirštai bei, toliau sakant pavardę, anksčiau ar vėliau prasideda vidinės kraujosrūvos. Nepadeda ir bandymai perspėti kitus žmones nesakyti pavardės. Jei ir pasitaiko suprasti vargšą ispaną linkę žmonės, tai nieko geresnio jam nežada. Bet koks žodis, sakomas vietoj jo pavardės, sukelia beveik tokias pačias pasekmes. Nenorėdami rizikuoti, nesiryžtam pirkti jo pavardės, nors ir su savo pavarde kenčiam. Taip ir ateina kartkartėmis vargšelis, pakalba, pasiguodžia ir vėl išeina bandyti dar mažesnes tikimybes parduoti pavardę.

Vieną vakarą teko parnešti vandens iš šulinio. Anksčiau nereikėjo vandens, tačiau dabar prireikė. Turbūt mano Šunų šeima bandys virti arbatą iš vandens. Juk ir mano Šunų šeima kartais nori paklausyti muzikos. Palikęs trobą, patraukiau link ežero. Žinoma, nešiausi kibirą. Danguje švietė žvaigždės, drybsojo Mėnulis, vėjas švelniai gairino mano nosį. Staiga pakilo erelis. Didis erelis. Plasnojo kaip tas varnėnas, kuris mirė iš bado, kol mano Šunų šeima kūrė jo nuvijimo planus. Tačiau ne taip įspūdingai kaip varnėnas skrido erelis. Kai iki ežero liko apie 10 metrų, aš sustojau. Ne dėl to, kad būčiau norėjęs pailsėti ar pailsinti akis nuo ėjimo metu mirguliavusio, nors ir tamsaus, aplinkinio vaizdo. Aš sustojau, nes buvo naktis. O naktį ir akmuo juda. Aš pamačiau judančius objektus. Jie judėjo labai tiksliai, nedarydami nė vieno veiksmo, kurio naudingumas nebūtų kone šimtaprocentinis. Padarai darė vienodus veiksmus. Jie prieidavo prie vandens telkinio, pasilenkdavo, atsilenkdavo ir patraukdavo į pusę. Nemačiau, kur jie ėjo. Įžvelgiau situacijos padėtį. Situacija tiksliai gulėjo šiaurinėje ežero pakrantėje ir turėjo, grubiai tariant, du tęsinius – su manim ir be manęs. Situacija be manęs, galėjo baigtis taip, kad aš net nežinočiau kaip ji baigėsi. Situacija su manim galėjo baigtis mano egzistencijos laikinu arba visišku sustabdymu. Tai buvo giliamintis ir toliai siekiantis situacijos suvokimas. Aklas ir bukas situacijos suvokimas vyko, kai aš ėjau link padarų stabiliu savo žingsniu. Mane vedė tas aklasis smalsumas. Aš nieko nemaniau, galbūt septynioliktą kartą gyvenime dariau kažką nieko negalvodamas. Labai norėjau sužinoti daugiau apie Situaciją. Situacija. Situacija. Situacija. Traukiau link padarų. Norėjau pasidalyti į tiek dalių, kiek mačiau padarų. Tačiau buvau sudarytas tik iš vienos dalies, tad man susipynė kojos ir aš drėbiausi į dirvožemį. Bandžiau keltis, desperatiškai kapsčiausi, griuvau ir kėliausi. Tada beveik netekęs vilties, surikau iš visų jėgų to vargšo ispano pavardę. Ir dar sukirčiavau latviškai. Bet galbūt bet kuris žmogus, patekęs į tokią stresinę situaciją, pradėtų kirčiuoti latviškai. Padarų veiksmų atlikimo naudingumą aš labai sumažinau. Jie bandė atlikinėti savo anskčiau tobulai vykdytus veiksmus, bet tai jiems nelabai sekėsi, jie strigo ir pradėjo mataruoti galūnėmis.

Pabudęs supratau, kad arbatos negersiu. Padidėjo kroatų vidutinis ūgio vidurkis. Akmenys visgi pradėjo krutėti per darbymetį. Henrietos tapo Erfurtais. Viena nuotaka tiesiog išnyko. Jaunikis tai buvo puikus šmikis. Taip man atrodė. Tada į kambarį, kuriame buvo lova, kurioje aš gulėjau, įėjo gražiai sudėtas ateivis. Aš su juo gražiai pasisveikinau ir pasakiau, kad jo kūnas labai gražus. Ateivis tik numykė ir tarstelėjo, kad dabar nepradės man aiškinti apie kūnus ir apie jų turėtojus. Po šio pamokymo, jis pradėjo pasakoti apie apšvietimą. Jis man pasakė, kad negalima gyventi tamsoje. Man paklausus, kodėl, jis atsakė, kad tamsa yra ne juokas ir kad ji pinigus kainuoja. Kai paklausiau, ką jo bendrai veikė pakrantėje, ateivis pasakė, kad pumpavo vandenį. Pasirodo, kad ateiviams kaip ir mano Šunų šeimai reikia vandens. Tik ateiviai nori virti ne arbatą. Ir jie nori ne virti arbatą. Lakoniškai papasakojęs apie savo situaciją, ateivis atsiprašė manęs ir mano Šunų šeimos už nemalonumus, kuriuos sukėlė šešto ir septyniolikto dėsnių neatsargus panaudojimas. Aš paklausiau, prie ko čia tie dėsniai. Ateivis pasakė: „Tavo šeima norėjo vandens? Tu norėjai susilieti su mano bendrais? „ Pabaigoje ateivis paklausė, kas aš toks. Atsakiau, kad esu Šunas. Tada ateivis, tik ironiškai nusišypsojo ir pasakė, kad tikrai ne. Atidaręs duris, kažką sumurmėjo ispaniškai ir paliko kambarį.

Daugiau nebematėm tų padarų. Tačiau dabar visur namuose yra aukščiausios rūšies apšvietimas. Kartą atėjęs vargšas ispanas pamatė apšvietimą. Jau norėjo klausti, kodėl čia taip šviesu. Tačiau sustojo, tik truputį pražiojęs burną. Tada tik labai pažįstamai ironiškai nusišypsojo.