Kakučių miestas arba kaip man patinka pavasaris

Atsisėdau ir galvoju. Vieniša . atsisuku pažiūrėti pro langą, o ten kakučių miestas.
Bet vistiek gera patapo. Sako visi PAVASARIS. Ir is tikrųjų šilčiau, žaliau turbūt..
Įkvėpi krūvą šypsenų ir lyg pačiam smagiau pasidaro.
Ta pavasarinė depresija kažkur pabėga. Trumpam..
Eini eini per kakučių miestą ir kvėpuoji tuo pavasariu. Ir nežinai ar gera ar bloga dabar.
Ir eini žiūri...  Nežiūri . matai tiesiog. Ir jokio stebuklo. Nei žalia nei miela.
Tada supranti, kad nėra čia ko džiaugtis.. o gal čia tik depresijos įtaka?
Taip ir norisi žmonėm akis atvert.
Suoliuką matau. Parūkysiu.. net prisėst negaliu, šlapia visur purvina.
Dar lyt pradėtų tai ir visas komplektas būtų.
Dūmas dūmelis.. O kodėl aš viena čia stoviu?
Ir dingsta paskutinis geros nuotaikos žiupsnelis su išpūstais dūmais.. ir išsisklando ore..
Gal taip turi būt?  Žmogus  savo nuotaiką iškvepia, o kiti įkvepia.. ir vaikšto sau – šypsosi.
Kuris čia su mano šypsena? Liepsiu giliai iškvėpt ir gaudysiu ją.
Jau matau.
Eina, matai, sau mergytė mano šypseną pasivogus. Na negi versi ją čia kvėpuot?
Ir nuleidus akis leidžiu jai nueiti savo keliais su mano šypsena.. aš vistiek žinau, kad ji grįš..
šypsena. O kas jai belieka? ji juk mano veidas.
Pilkuma, rūkas ir jame paskendęs kakučių miestas.. ir aš jame.. su iškvėpta ir kažkur nunešta
šypsena.. su depresija ir cigaretėmis.. paskendusi pilkumoj ir rūke.. kakučių mieste..