ramu

esmė, prasmė ir paslaptis darnaus pasaulio,
jauties toks menkas, bet tvirtai tiki,
juk uogos, vabalai, žolė ar dienos saulė
net spalvą savo dovanotų, kad būtų išgirsti.
ir tas mėnuo kas naktį vis keistesnis...
ir kuo daugiau naktų tokių jaukių tylių,
vis atrandi; nėra prasmės, esmės nei meilės,
o viskas kryžium baigiasi po pastangų tuščių.
ir neša  piktos vėtros atgalios
tą riksmą juodą, taip ilgai tylėtą,
dangus pražysta, dingsta baimė pagaliau,
drugelio akimis gėles lengviau stebėti.