Tyla prieš audrą

Ar jauti? Kaip artyn nenumaldomai ritasi gyvenimo banga.
Ar girdi? Kai jaunas nesutramdomas pavasario vėjas šiaušdamas ir kutendamas švelniai kužda apie kitokį rytojų. Pavasario vėjas pranašas. Išdykęs ir nerūpestingas, nuglostęs išsekusių medžių šakas ir kamienus, išbučiavęs nuvytusias pievas ir sugėręs jų sausą šnaresį.
Ar užuodi? Kaip aitrios saulės sudirgintas iš žemės traukiasi šaltis. Virtęs minkštu ūku vis dar kaba virš korėtu ledu uždengto ežero ir alsuoja supuvusiais pernykščiais lapais. Laukia ryto. Kai iš naivaus ir kieto miego išsipagirios vakar pervargęs pavasario vėjas. Siūbtels iš seno eglyno paežerėje, vešliose šakose slepiančio tirštą tamsą, ir išdrabstys į gilias dangaus aukštumas.
Tai ar jauti? Kaip tvinkčioja pampstančios žemės gyslos. Gyslomis srūva vanduo. Kasdien vis stipriau, kad kuo greičiau išplautų susikaupusius ledo krešulius. Kaip lėtai, bet nenumaldomai beržo kamienu iš šaknų į gležnus pumpurus kyla sula.
Tai ar girdi? Kaip orą virpina plazdantys ir vakaro saulėje vaivorykštės spalvomis pražystantys uodo sparneliai. Kaip atkutusi kinivarpos lerva savo kietom žiaunom ima plėšyti grybais dvelkiančią sutrunijusią medžio žievę. Kaip miško paklotėje kuičiasi silpnutis žolynas. Braunasi į žemės paviršių.
Ar matai? Kaip blėsta speiguotas žvaigždžių spindesys, dangų užleisdamas iš vanilinių pietų grįžtantiems paukščiams ir jų tuoktuvių jausmingoms giesmėms.
Ar jauti? Kaip rudens vorų suverptas ir per žiemą surambėjęs gyvybės kiautas bliūkšta. Kaip sėkloje slypinčiai paslapčiai darosi nepakeliamai ankšta. Kaip neišvengiamai artinasi smaragdinio gyvybės proveržio akimirka..