Mielas drauge,

Ar tikrai, o mano mielas drauge,
tau neteko keliaujant sustoti
šalia dykumos, ant pasaulio krašto?
Ar niekad nematei, kaip ją gaubia
jūra dulkių, nebaigiančių žaisti?
Ar niekad, paėjęs tris žingsnius nuo tako,
nepajutai, kaip gera skęsti, mielas drauge?
Tarsi plūduriuotum nebaigtam siuvinėti,
spalvingam apsiauste margo rašto.

Aš kartą, mano mielas drauge,
bandžiau suprasti, kaip raudoną skirti
nuo beskonio, blogo, juodo kvapo.
Kai nepavyko, bandžiau skandintis druskoje.
Lyg akla plaukiau tolyn, siekiau negrįžti,
ištirpti, priglusti prie spalvoto smėlio kvapo.

Dabar dar, mano mielas drauge,
vis bandau idises gaudyti,
iš jų kaulų statyti karkasą savo laivo,
kad galėčiau grįžti po glaudžiančia saule.
Į vienintelę dykumą, kur nereikia degti,
kur smėlis atstoja patalą vietoje sniego.

Žinai, o mano mielas drauge,
Dykuma ne ten, kur lyg turi būti.
Ne ten, kur vidudienį alpsti nuo karščio.
Ne ten, kur kupranugaris tirpsta su saule.
Ne ten, kur šeima išėjo šulinio ieškoti.

Mano mielas, tavyje. Mano drauge,
tavyje dykuma, įpratusi siurbti,
traukti liūdesį iki paskutinio lašo.
Kaip raštuota, plazdančia saulės skraiste
apsigaubsim, dar žiupsnį šafrano paberti,
kad nugintų zirziančias muses irimo.
Žiūrėk, dangus. Ranka jį pasiekiame.
Tą skaistų, kur lietaus niekad nematyti.
Ištiesk jam ranką, gairinkis prie vėjo
tarsi skęstum gelsvo smėlio dulkėse.
Ten, kur net ir horizonto nematyti,
kur jūra liejasi su krantu negyvo krašto,
ten kažkas jau rado amžinybę.
Nugalėjo dykumą (ji kaip vėjo išpustyti
smėlio kalnai - gležna, bejėge, be proto).

Ištiesei jau ranką, mano drauge?
Eik išdžiūvusiu taku sau paaiškinti,
kad gyvybės nėra tik be noro,
kad dykuma gyva viena smiltele,
kad nereikia jos smėliui arklo.

Tavęs, mano mielas, naivus drauge.
Tavęs, jai reikia, kad pasiversti
spalvingu, triukšmingu kraštu karščio,
kur klajotų laimė ir džiaugsmas drauge.

Aš jau, mano mielas drauge,
grįžau iš savo stepės į dykumą gyventi.
Paskendau glėby virpančio oro,
ištiesiau rankas į dangų, į saulę.
Palikau idisių laivą plūduriuoti
ir kviečiu statyt pilis iš dangiško smėlio.