Kvėpuoti dangumi

Kaip stiklinėj dėžėj, kurioje baigiasi oras,
Vysta raudonis nežydinčios tulpės.
Tik pagalvok, ar nors vienas lauko suoliukas,
Dar pamena, kad kažkada buvo žaliuojantis medis...
Gal... gal nebent kai nudyla šonai...

Vakarinė šviesa kaip palaima iš vaikystės sapno,
Verčia pravirkt, nes nori kalbėt išsilaisvinančia kančia...
Kai krateisi jos ašaros, nežinojai ką prarandi...
Tokie vis dar neišmoksta kvėpuoti dangumi,
Pamiršta kas pasotina atvira viltimi...