Už žliugių šaknų įsikibę
mes molu sugrįžtam
į savą gelumbės valtelę
Niekados aptvaruos plūduriavo
septynios iškrėstos mergaitės
po vieną ar dvi
surinktos į užanty
lyg sunertomis rankomis
jos niekada nebūtų išsiubavusios
pelėsiais užkrėstų dienų
Ir nendrės brėždamos rankas
kiekvienai vandens sesei
nepamiršo pirštukų
su atvaizdais ir šešėliais
tiek daug galūnių
vieną man
kitą tau
o dar kitas - žuvims
Tos pačios išlenkė žvynus
kad tik be mėnesių skaičiavimų
palesintos dienos
neužsikirstų srovėse
O mes vaikai vis plūduriuojam
savo valčių petnešėlėse
kurias kadais įdėjo tėvas
po dieną į kišenę trupiniais -
mes nūdienų turtuoliai


Valiuta_minus





