apie obuolius ir uodegos naudą

Uodega kai negaluoja
(Jau geriau pamuštų koją)
Liūdnos mintys puola zyzti -
Nebėra kam jų vaikyti

Tyliai sėdi ir galvoji,
(Uodega kai negaluoja)
Gal galėtų kutosiukas
(Pūkas uodegos galiuko)
Vėjyje smagiai plazdėti,
Kai tu puoli strikinėti

Uodega kai negaluoja,
(Jau geriau pamuštų koją)
Ją sausai, šiltai padėjęs
Ir į saule pažiūrėjęs,
Tyliai sau nusišypsoki:
Miega sergantis kutosas -
Bet piktas mintis nuvaikius,
Tavo uodegai pasveikus,
Vėl išauš diena kitokia...

Kvailystė nustebusi apsidairė. “Įdomu, kas taip liūdnai dainuoja tokia puikią ir nuostabią vasaros dieną?” pamanė. “Reikia būtinai išsiaiškinti.” Šoko iš hamako, čiupo šalia stovėjusią pintinę, pilną obuolių, ir nuskubėjo balso link. Kam pintinė, paklausit? Na, neisi gi guosti liūdinčio be pintinės obuolių. O Kvailystė puikiai žinojo, kad obuolys, jei tik jis sultingas, saldus, didelis ir raudonas, yra pati puikiausia paguoda, kai kam nors liūdna. Ir iš vis, obuoliai yra labai puikus dalykas, tinkantis praktiškai visiems gyvenimo atvejams. Antai, jei nori kam nors iškrėsti pikta pokštą, gali pasiūlyti jam neprinokusį ir rūgštų obuolį. O vat mažas, padžiūvęs ir sprangus obuoliukas puikiai tinka kokiam nors niurzgai. Tikrai. Bet kaip matau, nukrypau truputuką į šoną kairį ar tai dešinį. Taigi. Netrukus Kvailystė pastebėjo Kutosiuką Kutulį, įsitaisiusį už serbento krūmo ir šniurkščiojantį nosimi.
- Labas, Kutosiuk. Čia tu taip liūdnai šiandien?
Kutosiukas tik šniurkštelėjo nosimi ir linktelėjo.
- Ir kas gi nutiko tokią puikią dieną? – susirūpino Kvailystė ir prisėdo šalia. – Bene nuskriaudė kas?
Kutosiukas tik papurtė galvą ir dar kartą šniurkštelėjo.
- Uodega susirgo… - pasiguodė.
- Taigi niekis, ta uodega, - nustebo Kvailystė. – Vat, čiupk obuolį geriau.
- Uodega ne niekis, - atkirto Kutosiukas ir piktai papūtė lūpas. Bet obuolį paėmė.
- Na… Uodega ir tiek, - gūžtelėjo pečiais Kvailysė. – Maskatuojasi iš paskos ir tiek.
- Nieko tu nesupranti, - atkirto Kutosiukas. – Klausyk:

Pareiškiu jums rimtai ir atsakingai,
kad mumi reikalinga uodega.
Ne kokia tai nušiurus ar aikštingai
į dangų iškelta... tai va.

Pirmiausia - įnagis puikus
“escape” paspausti ar “speisbarui”,
paspaust skambučiui grįžus į namus,
nuo arbatėlės nuvaikyti garui.

Su abejone pastuksėt į smakrą
ar pakutenti kam tai nosį,
paglostyt švelniai trečią čiakrą
(o dieve, jau kaip surimuosi...)

Parodyt kryptį negudriam praeiviui,
plaukų sruogelę pasukioti naiviai,
palikt pajūry pėdsaką mįslingą,
nubrėžt takelį kai ryte prisninga...

Mojuot į taktą plėšiant dainą,
ir nė minutės nepraeina
mojuojant uodega užtrauki naują dainą...
Ir taip kol stogas jau nebesueina.

Ką besakytų visokie sparnuočiai,
gauruočiai, kanopuočiai ir naguočiai,
neturint tokio daikto kaipo uodega,
gyventi laimė jau visai ne ta...

- Tu matai… - pratarė Kvailystė. – Ale tikrai reikalingas daiktas, ta uodega… Niekada nebūčiau pagalvojusi…
- Vat taip vat, - išdidžiai pareiškė Kutulis.
- O aš neturiu uodegos, - dabar jau nuliūdo ir Kvailystė. – Aš taip jos norėčiau… Labai, labai…
- Bet tada ir tau ją kartais skaudėtų, - paguodė Kvailystę Kutosiukas ir ištiesė jai obuolį.
- Tikrai, - nusišypsojo Kvailystė. – Nėra uodegos, nėra kam skaudėt… kaip šaunu!
Ir nusikvatojusi spriegtelėjo obuolio sėkliukę į Kutosiuką.
- O kas tie “escapai” ir “speisbarai”? – paklausė.
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais Kutosiukas. – Bet juos reikia spausti.
- Aaaaaa…- nutęsė Kvailystė. – Tai turbūt kokie nors dalykėliai specialiai uodegai sukurti.
- Greičiausiai, - sutiko Kutosiukas.
- Na, bėgsiu jau, - atsisveikino Kvailystė ir atsistojo.
Paėjėjusi šiek tiek, apsisuko, pamojavo ranka ir šūktelėjo
- Sveikos uodegos tau, Kutosiuk!