Be tirščių

Pro akis lekia šarkomis virtę
stebuklingos, minčių išsijotos
ir iš žvirgždo nagų išvaduotos
paprastutės ir laibos, bet stiprios,
neišvaizdžios, bet vėl reikalingos
tavo ašarų rankos, kad sukiotų vylingai
ties smilkiniu pirštą  ir primintų
žiemomis  išbraidytus pavasarius,
tokius ilgus, kad akys išblėsta
beskaitydamos pėdas nuo lizdo
iki kukliai ištirpstančių vizijų.