apie tai, kaip nereikia numirti

Gerai-
užtektinai daug juokiausi
kad dabar galėčiau paverkti
migdolų piene išplauti rankas
avies vilnos kokonus ridenti
ir tikėti kad bus dar
kažkas

priglaudus pirštą prie lūpų
susirankioti metų šnekas
be paliovos savo plaukus
kedenti
-
įsivėlė ten mitai-
sulaužė šukas.

Moku
vaikščiot balkonų vijokliais
kristi kristi
ieškoti žiedų
susitrenkus į akmenis kulkšnį
aš vis tiek kažkodėl
paeinu

na gerai-
gal delnuos dar krauju nerašyta
bet
tikėjimo gijos
giliai
man kutena padus
šiltą rytą-
šnabžda tyliai
kad jau atėjai.

Tu nematomas mano trofėjus
-
aidi pergalės šūksniai ore
ar žinai
kas širdy spyglius sėja?

Kad žuvau,
kai laimėjom
beskoniam kare.