Nutilus tylai

Ropodama gyvybėm savo,
vakiškai nušiepus vorą,
skaičiuosiu pirštelius mamytės,
kuri nutilo jau dar vakar.

Tėveli, padainuoki man aną lopšinę,
kur prašei Dėvulio laimės.
Tėveli, noriu valgyt,
kodėl ir tu šiandieną neprabyli?

Žiūrėk, Dievuli, kaip sesytė miega.
Gražiai, ar ne?
Bet kodėl tik jos akytės vis dar žiūri,
taip šaltai, be dvasios...

Mama, tėti, sese,
girdit, kaip širdis manoji plaka?
Tuk tuk, tuk tuk - tai ne širdis - kas ten beldžias?
Tik nesakykit, kad vėl tie angeliukai...