laidotuvių muzika|būrimas kavos tirščiais

Braziliškas kofeinas-duona kasdieninė, angelo morfijaus dozė. Nuplikau verdančiu vandeniu. Aitrus orgazmo kvapas. Ir tirščiai, vienas po kito neriantys į dugną. Senoji moteris įspėjo-nežvelk į atspindžius. Nežaisk žaidimų kavos sėklomis. Tai-magija, sakė, nepaklausęs suluošinčiau likimą...

-

Iš už sienos skambėjo fortepijonas. Sienos aptrauktos prabangiais gobelenais gaubė garsus. Tai-prancūziškų kino filmų skambesys, kurio neįmanoma pamiršti ar supainioti. Klausiausi. Glaudžiau ausis prie sienų. Demonstratyviai vibravo beausės sienos. Kad geriau girdėčiau, glaudžiau tuščią viskio stiklą ir palei jį glaudžiau ausį. Nesigirdėjo. Mane visomis kryptimis durstė mįslės ir kūną vėrė nepakeliamas smalsumas: kieno pirštai skambina pieno ir anglies klavišais, kokiu atspalviu tviska fortepijonas, kodėl per amžius tylėjusios sienos virpėjo lyg ištiktos tvano. Ir ar tai-mano laidotuvių muzika...

O tam, kad rasčiau atsakymą prireikė daugiau nei penkerių metų. Ko tik neišbandžiau, kad išsiaiškinčiau: gramdžiau ertmes sienoje, daužiau langus akmenimis, apsimesdavau elgeta iš Asyžiaus ir liepdavau paukščiams mane pakylėti į dangų minutei (maniau, geriau matysis), galop, sekmadieniais lankydavau bažnyčią ir meldžiau, kad mano rebusas išsispręstų. Nepavyko. O pasirodo-ieškojau durų į neegzistuojančią būtį, ieškojau ne ten, kur reikėjo. Ir tik po įtemptos kančios legiono atakos, po visų pamišėliškų tylos invazijų, po tūkstančio ir devynių ketvirtųjų gyvenimo tragedijų, aš sustojau. Sustojau pasiklausyti kaip įstabiai lietus, kapsintis iš metalinių lietvamzdžių, nutildo balzganą triukšmą. Tik-tik-tik... kapsėjo lietus mušdamas akmenis. Kačių kniaukimas tąnakt skendo chaotiškoj harmonijoj. Kampiniame restorane skambėjo Edith, jos tembras aidėjo gatvėmis, nė nepaliesdamas surudijusių lietvamzdžių. Aš sustojau.

Kvėpuoti darėsi vis sunkiau, mano plaučiai it dumplės priklausė nuo spūsčio jėgos. Dumplių atodūsiai prarado svorį, vos girdėjosi. Galva ir mintys ėmė suktis, įtikėjau, kad Mona Lizos šypsnyje maišosi dangus su pragaru, kad nykūs tamsos siluetai nubunda ir Leniną mauzoliejuje palaidoja vėtros. Tik negalėjau patikrinti, nes mano dumplės patyrė regresą. Tik-tik-tik kapsėjo lietus. Kritau kniūbsčias, karčiu kosėjimu apglėbiau grindinį. Iš burnos veržėsi putos, priminė man jūrą, tik vienąkart įkvėptą, dar tuomet, kai senoji moteris buvo gyva. Laukan kosėjau kraujo kamuolius. Taip ir merdėjau embriono pozoje geras dvi valandas. Visas gyvenimas it filmas sukosi mano žvaigždynuose. Sukausi ir aš. Grėmėzdiškai ridenausi balkšvaveidžiais koridoriais. Ir nė gyvos dvasios, tik svyruojanti Van Gogo beprotybė. Ir keletas vystančių saulėgrąžų tapybiškam kraštovaizdy. Sukosi filmai. Dumplės, išėstos kandžių, pametė ritmą. Kaip įmanydamas rijau putas, nenorėjau taip paprastai netekti savo jūros. Į laisvę it daugiavaikė motina laidžiau negimusius kraujo vaikus. Filmai sukosi. Pirštais sukiojau žvaigždynus. Sūkuriai įgavo greičio, dumplėms alsavimo įpūsdavo pagreičio vėjas. Švyst-ir aš pasiekiau savo bedugnę. Girdėjau kaip įkyriai artėja ir tolsta įmantrus drėgnų pirštų ant krikštolo taurių skambėjimas. Artėja ir tolsta. Tolsta. Ir artėja. ir Tolsta...

Mano delnus užgulė saulėlydžiai. Badas. Mėnesienoje ištirpę kūnai.
Mirtis-kaip kad ir sakė senoji moteris.

-

Tam, kad rasčiau mįslėms sprendinius, kad baigčiau šią klaikią dvasios agoniją, turėjau palaidoti kūną. Po penkių nerimo-beprotybės metų, miriau. Sugrįžau vaiduokliu. Perėjau nebylią tylos sieną. Prie fortepijono-nuoga, perregimu šilku apsigaubusi, pieno baltumo moteris. Po jos kojomis-tūkstančiai mirusių vyrų. Ir atspindžiai. Kambaryje-begalybė atspindžių. Dangiškas balkšvumas. Įstabus oro virpėjimas. Priguliau. Femme Fatalle skambino elegantiškus etiudus. Liejosi garsas. Toks duslus. Kupinas miglos ir magijos. Nepamirštamas prancūziškų kino filmų skambesys. Amžinybė.


Suluošinau likimą. Karčios kofeino kobros raitėsi iš įsiučio. Nebuvo tylos. Tik magija.
Būrimas kavos tirščiais.

Kybojau ore. Virpėjau. Mane begalybėje buvo apėmęs katarsis.
O Muzika, patikėkit manim, buvo verta viso pasaulio tylos ir viso mirties garso.

Gedulo žmonės raižė danguje mandalas.
Šnabždėjo vėjus.
Dangumi dvelkė mira.


-Taip, tai buvo mano laidotuvių muzika.