Laiškas žmogui

Gerbiamas žmogau,

Aš esu lapė Smalapė. Labai malonu susipažinti su tavimi. Kaip sekasi? Ar vakar medžioklėje pasisekė? Keista, kad šito klausiu, tiesa? Man įdomu, nes toje medžioklėje žuvo mano sesutė Smalutė. Tau aišku, visai nesvarbu ar toje medžioklėje žuvo mano draugai ar ne. Tau svarbiausia, kad nušovei gyvūną. Bet ar žinai, kaip aš jaučiuosi? Ar įsivaizduoji kaip man skaudu? Ji buvo vienintelė mano draugė, mano patarėja ir šeimos narė. Neturėjau aš daugiau giminių, draugų, pažįstamų. Dabar esu viena kaip pirštas šitame pasaulyje, kuriame žmonės žudo nekaltus gyvūnėlius. Aišku, aš irgi turbūt ilgai neišgyvensiu. Gal rytoj, gal po savaitės tu ateisi, išsitrauksi šautuvą, nusitaikysi ir ta mažytė kulka pataikys man tiesiai į širdį? Tada tu būsi laimingas, nes galėsi žmonai padovanoti kailinius ar rankinuką. O aš, ar aš būsiu laiminga? Ne, nes aš jau negalėsiu lakstyti po mišką, naktį slėptis oloje ir anksti atsikėlus daryti rytinę mankštą. Ir niekas manęs nepasiges. Niekam nereikės šitos vargšės lapės Smalapės, kurios niekas miške dabar turbūt nepažįsta. Nors, po kokio mėnesio, kai aš jau būsiu pavirtus kailiniais, atsiras koks mažas miško gyventojas, kuris prisimins mane. Gal jis verks, gal džiaugsis, gal gailės, gal pavydės? Galbūt jis nepamatys tų spąstų, kuriuos tu padėjai prie aukšto ąžuolo, galbūt jis į juos įklius ir miškas neteks dar vieno mielo padarėlio?
Na, gerai tau turbūt nebuvo įdomu skaityti šį laišką, nes tu nesupranti kaip man skaudu. Tačiau jeigu tu bent truputėlį pajutai tą mano skausmą, džiaugiuosi. Ir jeigu tikrai supranti ką aš jaučiu būk geras padėk man. Aš badauju, man trūksta maisto. Atnešk jei gali kelias lašinių paltis prie ąžuolo kur paslaptingi spąstai tyliai laukia aukos. Ir jei maisto atneši, tai gal ir spąstus išsineši? Iš karto noriu padėkoti, jei tu tai padarysi. Aš tavęs lauksiu, žmogau, lauksiu ir tikėsiuosi, kad atneši truputėlį lašinių ar vištos mėsytės. Juk tu žinai, kad aš tiesiog dievinu vištas. Jei šiek tiek mėsytės gausiu, gal ir tavo vištų nebepjausiu. Gal…?
Žmogau, aš rašau tau ne tik todėl, kad noriu apjuodinti. Aš noriu ir padėkoti. Padėkoti už tai, kad tu nenušovei mažylio kiškučio. To kuris tau vakar pasipainiojo po kojomis. Džiaugiuosi, kad tau jo pagailo. Nežinau, kodėl tau tai sakau, bet ačiū, žmogau, ačiū. Ir dar norėčiau padėkoti už tai, kad perskaitei mano laišką. Tikiuosi tu jį radai numestą ant kelio prie miško. Tikiuosi tu jo nesuplėšei ir neišmetei, o perskaitei ir pagailėjai manęs, vargšės mažytės lapytės. Tikiuosi, kad jau dabar bėgi į šalia esančią parduotuvę pirkti lašinių, o po to ir į kaimelį – vištų mėsytės. Tikiuosi papasakosi savo draugams medžiotojams apie šį laišką, kad ir jie suprastų ką daro medžiodami. Tikiuosi, tikiuosi daug ko aš tikiuosi, žmogau.
  Taigi, žmogau, pamąstyk apie tai. Ypač apie laukinių gyvūnų medžioklę, apie mano mažąją sesutę, kuri dabar jau ant kokios nors poniutės pečių. Apie vargšą kiškutį, kuris bijo iš savo slėptuvės išlįsti. Apie visus miško gyventojus, kurie bijo, siaubingai bijo gyventi miške. Apie tai, kad tu gali virsti geru žmogumi ir ne tik man, bet ir kitiem gyvūnėliam atnešti maisto, vandens ir šiltą guolį. Ir galiausiai apie mane, vargšę lapę Smalapę, kuri tiek vargo ir parašė tokį ilgą laišką, kurio tu tikiuosi neišmetei.

                                                                                          Pagarbiai - lapė Smalapė