Meilė

Šviesa kažkur ten už tylos
Kur medžiai paukščiai kitokie
Ramybė ten balta spalva
Ir balsas ten kaip atgaiva...
Gali gulėt ir nejudėt
Gali pašokt bandyti bėgt
Vis tiek pasaulis bus tylus
O tavo balsas toks duslus...
Pavargsta kūnas nuo tylos
Trūksta kūnui šilumos...
Ir medžiai numeta lapus
Nes jiems atsibodo pilkas dangus...
Užstringa balsas gerklėje
Kai skrenda lapas erdvėje
Gal ir gerai kad taip tylu
Nes man nuo triukšmo jau baisu...
Štai susimaišė vėl spalva
Įstrigo žodis galvoje
Išnyko raidės juodame lape
Ir liko tiktai spengianti tyla...